Soliaris
Stanislavas Lemas








Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus...







Stanislavas Lemas

SOLIARIS


Iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė

VILNIUS 1978

Stanislaw Lem SOLARIS Wydawnictwo Literackie, Krakow, 1968

Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga”, 1978




ATVYKĖLIS





Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus.

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.

— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.

— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Nesuspėjus man atsakyti, kažkas džergžtelėjo viršuje, ir kapsulė suvirpėjo. Nejučia įtempiau raumenis, tačiau jau nieko nebeįvyko.

— Kada startas? — paklausiau ir išgirdau čežėjimą, tarsi smulkučiai smėlio grūdeliai būtų birę ant membranos.

— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.

Nespėjus kaip reikiant susivokti, prieš pat mano veidą atsivėrė platus plyšys, pro kurį išvydau žvaigždes. Veltui bandžiau surasti Vandenio alfą, kurios link nuskrido „Prometėjas”. Ši Galaktikos zona buvo man nežinoma, nepažinojau nė vieno žvaigždyno. Už siauro langelio mirguliavo žėrinčios dulkės. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji žvaigždė. Nepastebėjau šito. Žvaigždės tik ėmė silpnėti ir išnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pastėręs, apdėtas pneumatinėmis pagalvėmis, galėjau žiūrėti tik prieš save. Vis dar nebuvo horizonto. Aš skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamaži iš pasalų tvindė mano kūną karštis. Lauke kažkas tyliai, šaižiai sučerškė lyg metalui brūkštelėjus per šlapią stiklą. Jei ne skaičiai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebūčiau numanęs, kaip smarkiai krintu. Žvaigždžių jau nebebuvo. Stebėjimo langelį užliejo ruda šviesa. Girdėjau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai degė, sprandu jutau šaltą kondicionieriaus dvelksmą. Gailėjausi, kad nepasisekė pamatyti „Prometėjo”— kai automatai atidarė stebimąjį langelį, jis jau tikriausiai buvo už matomumo ribos.

Kapsulė suvirpėjo kartą, kitą, paskui ėmė vibruoti, šis nepakenčiamas virpulys perėjo per visas izoliacines plėveles, pripučiamas pagalves ir giliai įsismelkė į mano kūną. Žalsvas indikatoriaus kontūras išskydo. Aš nejutau baimės. Atskridau iš taip toli ne tam, kad žūčiau, pasiekęs tikslą.

— Stotis Soliaris, — ištariau. — Stotis Soliaris, stotis Soliaris! Darykite ką nors. Man rodos, aš netenku stabilizacijos. Stotis Soliaris, priimkite.

Ir vėl pražiopsojau svarbų planetos pasirodymo momentą. Ji plytėjo milžiniška, plokščia; pagal ruožų dydį jos paviršiuje susiorientavau, kad esu dar toli. Tikriau tariant, aukštai, nes jau buvau praskriejęs tą neregimą ribą, kai nuotolis nuo dangaus kūno tampa aukščiu. Kritau. Vis kritau. Jutau tai dabar net užsimerkęs. Tučtuojau atsimerkiau, nes norėjau kuo daugiausiai matyti.

Palaukiau keliasdešimt sekundžių tyloje ir dar kartą iššaukiau Stotį. Ir vėl nesulaukiau atsakymo. Ausinėse salvėmis kartojosi atmosferinių išlydžių traškėjimas. Juos lydėjo ūžesys, toks gilus ir žemas, tarytum pačios planetos balsas. Oranžinis dangus stebėjimo langelyje apsitraukė lyg ūku. Stiklas patamsėjo. Instinktyviai susiriečiau kiek leido pneumatiniai tvarsčiai, bet jau kitą sekundę supratau, jog tai debesys. Jų lavina nuskriejo aukštyn it vėjo nupūsta. Aš sklandžiau čia saulėje, čia šešėlyje. Kapsulė sukosi aplink vertikalią ašį, ir milžiniškas tarsi išbrinkęs saulės rutulys ritmingai praplaukdavo pro mano veidą, pasirodydamas kairėje pusėje ir nuslinkdamas į dešinę. Staiga pro ūžesį ir traškesius tiesiai į ausį ėmė kalbėti tolimas balsas:

— Stotis Soliaris ateiviui, Stotis Soliaris ateiviui. Viskas tvarkoje. Ateivis Stoties kontrolėje. Stotis Soliaris ateiviui — ruoštis nusileidimui nulio momentu, kartoju, ruoštis nusileidimui nulio momentu. Dėmesio, pradedu. Du šimtai penkiasdešimt, du šimtai keturiasdešimt devyni, du šimtai keturiasdešimt aštuoni…

Paskirus žodžius skyrė trumpi viauktelėjimai, vadinasi, kalbėjo ne žmogus. Tai buvo vis dėlto keista. Normaliai visi kas gyvas bėga į nutūpimo aikštelę, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai iš Žemės. Tačiau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didžiulis ratas, kurį brėžė aplink mane saulė, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsulė pasviro į kitą pusę. Siūravau it didžiulės švytuoklės svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stūksančiame lyg siena planetos paviršiuje, išraižytame murzinai violetinių ir juosvų juostų, išvydau smulkučius šachmatiškai išsidėsčiusius baltus ir žalius taškelius — orientacinį Stoties ženklą. Tuo pat metu kažkas pokštelėjęs atsiplėšė nuo kapsulės viršaus — ilgas žiedinio parašiuto perkaklis, kuris garsiai sučežėjo; šiame garse buvo kažkas neapsakomai žemiška — pirmas po tiekos mėnesių tikro vėjo ošimas.

Viskas vyko labai greitai. Ligšiol težinojau, jog krintu. Dabar išvydau tai. Baltai žalias šachmatų laukas sparčiai didėjo. Jau mačiau, kad jis yra išpieštas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgančio korpuso su kyšančiomis šonuose radarinių indikatorių adatomis, su tamsių langų kiaurymių eilėmis, mačiau, kad šis metalinis kolosas ne guli planetos paviršiuje, o kabo virš jos, vilkdamas juodu it rašalas fonu savo šešėlį — elipsinę dar tamsesnę dėmę. Drauge išvydau palengva vilnijančias violetinio atspalvio okeano bangas. Ūmai debesys, užsitvieskę pakraščiuose akinančiu purpuru, nuplaukė aukštyn, dangus tarp jų plytėjo tolimas ir plokščias, rusvai oranžinis, ir viskas išskydo: įkritau į sūkurį. Nespėjus man atsiliepti, trumpas stuktelėjimas grąžino kapsulę į vertikalią padėtį, stebėjimo langelyje gyvsidabrio šviesa sutvisko banguojantis ligi pat padūmavusio horizonto okeanas, virpantys parašiuto trosai ir žiedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vėjo genami, virš bangų, o kapsulė lengvai susiūbavo tuo ypatingu, sulėtintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jėgų lauke, ir nusileido žemyn. Paskutinis dalykas, kurį suspėjau pamatyti, buvo grotelinės aviacinės katapultos ir du gal per keletą aukštų iškilę ažūrinių radijo teleskopų veidrodžiai. Kažkas sustabdė kapsulę, šaižiai sudžeržgė plienas, smarkiai atsitrenkęs į plieną, kažkas atsivėrė po manim ir, pratisai supūkšnojęs, metalinis kevalas, kuriame lindėjau išsitiesęs, baigė savo ilgą kelionę.

— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutūpimas baigtas. Viskas, — išgirdau negyvą kontrolinio automato balsą.

Abiem rankom (krūtinę kažkas neaiškiai slėgė, o vidurius jutau it nemalonų svorį) įsitvėriau rankenų prieš pat pečius ir išjungiau kontaktus. Sušvito žalias užrašas ŽEMĖ ir kapsulės siena atsivėrė; pneumatinis guolis lengvai stumtelėjo mane į nugarą, ir, kad nepargriūčiau, turėjau žengti žingsnį pirmyn.

Tyliai sušnypštęs, tarsi atsidusęs iš nusivylimo, oras išėjo iš skafandro apvalkalo. Buvau laisvas.

Stovėjau po aukštu it nava sidabriniu piltuvu. Sienomis leidosi žemyn įvairiaspalvių vamzdžių pundulai, išnykstantys apskrituose šulinėliuose. Ventiliacinės šachtos ūžė, traukdamos likučius nuodingos planetos atmosferos, įsiskverbusios čia per nusileidimą. Tuščias lyg persprogęs kokonas kapsulės cigaras stovėjo įleistas į plieninį paaukštinimą taurės dugne. Jos išorinis skardinis apmušalas buvo apsvilęs, murzinai rudas. Nulipau nuožulniu pandusu. Toliau metalas buvo padengtas grublėto plastiko sluoksniu. Tose vietose, kur paprastai riedėdavo raketų keltuvų vežimėliai, plastikas buvo nusitrynęs ligi gryno metalo.

Staiga ventiliatorių kompresoriai nuščiuvo ir stojo visiška tyla. Apsidairiau kiek sutrikęs, laukdamas, kad ateis koks žmogus, bet niekas neprisistatė. Tik švytinti neoninė strėlė rodė į be garso slenkantį juostinį transporterį. Užlipau ant jo.

Salės skliautas dailia paraboline linija leidosi žemyn, pavirsdamas koridoriaus vamzdžiu. Jo nišose stūksojo krūvos suslėgtų dujų butelių, konteinerių, žiedinių parašiutų, dėžių, viskas suversta netvarkingai, bet kaip. Tas irgi mane nustebino. Transporteris baigėsi prie apvalaus koridoriaus paplatėjimo. Čia buvo dar didesnė netvarka. Po skardinių dėželių sąvartynu telkšojo riebaus skysčio klanas. Ore tvyrojo nemalonus, stiprus kvapas. Į visas puses ėjo batų pėdsakai, aiškiai įsispaudę tame lipniame skystyje. Tarp skardinių, sakytum iššluoti iš kabinų, riogsojo baltų telegrafo juostų ritiniai, sudraskyti popieriai ir šiukšlės. Ir vėl nušvito žalia rodyklė, nukreipdama mane į viduriniąsias duris. Už jų ėjo koridorius, toks siauras, kad du žmonės vargiai būtų jame prasilenkę. Šviesa krito iš viršutinių nutaikytų į padangę langų su linziniais stiklais. Dar vienos durys, nudažytos baltais ir žaliais kvadratėliais. Jos buvo praviros. Įėjau vidun.

Pusrutulio formos kabinoje buvo vienas didelis panoraminis langas, jame švietė ūkanotas dangus. Apačioje be garso vilnijo juosvos bangų keteros. Ant sienų kabojo daugybė atvirų spintelių. Jose buvo pilna instrumentų, knygų, stiklinių su pridžiūvusiom nuosėdom, dulkėtų termosų. Ant nešvarių grindų stovėjo penki ar šeši mechaniški žingsniuojantys staliukai tarp jų keletas subliuškusių pripučiamų fotelių. Tik vienas su atlaša atkalte buvo pilnas. Jame sėdėjo nedidukas nu — geibęs žmogelis saulės nusvilintu veidu. Oda skivytais luposi jam nuo nosies ir skruostikaulių. Supratau, kas jis. Tai buvo Snautas, Gibariano pavaduotojas, kibernetikas. Anuomet keletas jo gana originalių straipsnių buvo išspausdinta Soliario almanache. Susitikęs su juo niekad nebuvau. Jis vilkėjo tinklinius marškinius, pro kurių akutes kyšojo žili plokščios krūtinės gyvaplaukiai, mūvėjo kitados baltas, bet dabar dėmėtas, per kelius chemikalų sudegintas drobines kelnes su daugybe kišenių, kaip monterio. Rankoje laikė plastmasinę kriaušę, tokią, iš kokios geriama kosminiuose laivuose, neturinčiuose dirbtinės gravitacijos. Jis žiūrėjo į mane, tarsi apžlibintas akinančios šviesos. Iš atsigniaužusių pirštų iškrito kriaušė ir šoktelėjo keliskart it sviedinukas. Iš jos išvarvėjo truputis skaidraus skysčio. Palengva jo veide neliko nė lašo kraujo. Iš nustebimo aš netekau žado, ir toji nebyli scena tęsėsi, kolei jo baimė kažkokiu nesuprantamu būdu persidavė man.

Žengiau žingsnį. Jis susigūžė fotelyje.

— Snautai… — sukuždėjau.

Jis krūptelėjo it sušertas. Žvelgdamas į mane su neapsakomu pasibjaurėjimu, sušvogždė:

— Nepažįstu tavęs, nepažįstu, ko nori?..

Išsiliejęs skystis spėriai garavo. Užuodžiau alkoholio kvapą. Gėrė? Yra girtas? Bet kodėl jis taip bijo? Tebestovėjau kabinos viduryje. Keliai man linko, ausys buvo it vata užkimštos. Grindys po kojom atrodė kažkokios netikros. Už išgaubto lango stiklo ritmingai vilnijo okeanas.

Snautas nenuleido nuo manęs krauju pasruvusių akių. Baimė iš jo veido nyko, bet nenyko neapsakomas pasibjaurėjimas.

— Kas tau?.. — paklausiau pusbalsiu. — Sergi?.

— Rūpiniesi… — tarė jis dusliai. — Aha. Rūpinies manim, a? Bet kodėl manim? Nepažįstu tavęs.

— Kur Gibarianas? — paklausiau.

Sekundę jam užgniaužė kvapą. Akys vėl padėro, jose kažkas įsižiebė ir vėl užgeso.

— Gi… ba, — pralemeno jis. — Ne! ne!!!

Jis ėmė be garso idiotiškai kikenti, visas kretėdamas, paskui staiga nuščiuvo.

— Atėjai pas Gibarianą…?—paklausė kone ramiai. — Pas Gibarianą? Ką nori su juo padaryti?

Jis žiūrėjo į mane jau be jokios baimės; jo žodžiai, o dar labiau tonas buvo kažkokie įžeidžiantys, kupini neapykantos.

— Ką tu sakai?.. — suvapėjau apstulbęs. — Kur jis? Snautas nustėro:

— Nežinai?..

,Jis girtas — pagalvojau. — Jis visiškai girtas”. Mane pagavo vis didėjantis pyktis. Tiesą sakant, man derėjo išeiti, bet pratrūko kantrybė.

— Atsipeikėk! — surikau. — Iš kur galiu žinoti, kur jis, jei tik prieš valandėlę atskridau! Kas tau darosi, Snautai!!!

Jo žandikaulis atsiknojo. Jis vėl neteko žado, bet kažkaip kitaip, akys staiga sublizgo. Virpančiomis rankomis įsitvėrė fotelio atramos ir vargais negalais atsistojo, net sąnariai sutreškėjo.

— Ką?—tarė išsiblaškęs. — Atskridai? Iš kur atskridai?

— Iš Žemės, — atrėžiau įsiutęs. — Gal girdėjai tokią? Atrodo, kad ne!

— Iš Že… O dangau… Tai tu — Kelvinas?!

— Taip. Ko taip žiūri? Kas gi čia keisto?

— Nieko, — tarė jis, tankiai mirkčiodamas akimis. — Nieko. Jis pasitrynė kaktą.

— Kelvinai, atleisk man. Čia, žinai, nieko, tik man tokia staigmena. Nesitikėjau…

— Kaip tai nesitikėjai? Juk gavote žinią prieš kelis mėnesius. O Modardas telegrafavo dar šiandien, iš „Prometėjo”…

— Taip. Taip… tikrai, tik matai, čia pas mus šioks toks… balaganas.

— Matau! — atsakiau sausai. — Sunku to nematyti.

Snautas apėjo aplinkui mane, tarsi tikrindamas mano skafandrą, paprastų paprasčiausią, su laidų ir kabelių raizginiu ant krūtinės. Kostelėjo keliskart. Palietė savo kaulėtą nosį.

— Gal nori nusimaudyti?.. Tau tas ne prošal — melsvos durys, priešingoj pusėj.

— Ačiū. Žinau Stoties išplanavimą.

— Gal esi alkanas?..

— Ne. Kur Gibarianas?

Jis priėjo prie lango, tarsi neišgirdęs mano klausimo. Nusigręžęs atrodė dar senesnis. Trumpai pakirpti plaukai buvo žili, saulės nusvilintą sprandą vagojo gilios it randai raukšlės. Už lango žvilgėjo didžiulės keteros bangų, čia pakylančių, čia nuslūgstančių taip palengva, sakytum okeanas būtų ėmęs stingti. Žiūrint ten, atrodė, kad Stotis nežymiai slenka šonu, tarsi slysdama nuo neregimo pamato. Paskui vėl atgauna pusiausvyrą ir, taip pat tingiai svirdama, slenka į kitą pusę. Bet turbūt tik taip atrodė. Įdubose tarp bangų rinkosi kraujo spalvos gleivėtų putų plakai. Staiga man ėmė pykinti širdį. Griežta „Prometėjo” laivo tvarka rodėsi man negrąžinamai prarasta vertybė.

— Klausyk… — netikėtai atsiliepė Snautas. — Tuo tarpu tik aš…— Jis nusigręžė. Nervingai pasitrynė rankas. — Turėsi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Šešku. Pažįsti mane tik iš fotografijos, bet tai nieko, šitaip visi mane vadina. Čia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turėjus tėvus su tokiom kosminėm aspiracijom, kaip manieji, tiktai Šeškas skamba dar šiaip taip…

— Kur Gibarianas? — atkakliai paklausiau dar sykį. Jis sumirkčiojo.

— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia… čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai…

— Ach, tiek to, — atsakiau. — Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?

— Ne, — atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės. — Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to… beje…

— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu. — Ką tai reiškia? Kur jis?

— Juk jau žinai, — tarė Snautas visai kitu balsu.

Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.

— Bet juk neatsitiko?.

— Atsitiko.

— Nelaimingas įvykis?

Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.

— Kada?

— Šiandien auštant.

Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.

— Kaip tai atsitiko?

— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia… už… sakysim, už valandos.

Svyravau.

— Gerai.

— Luktelk, — tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.

— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?

— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.

— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet… šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai…

— Tai ką?

Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.

— Tai… nedaryk nieko.

— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?! — surikau.

— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip… Kol kas. Beje, galbūt… nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.

— Kodėl? Apie ką kalbi?

— Valdykis, — atkakliai varė jis savo. — Elkis, tarytum… būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.

— Bet KĄ pamatysiu?!! — kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.

— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.

— Haliucinacijos?

— Ne. Tai — realu. Ne… atakuok. Atmink.

— Ką tu kalbi?! — tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.

— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones! — sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.

— Todėl ir yra taip baisu, — tarė jis tyliai. — Atsimink: saugokis!

— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsakė.

— Ką daro Sartorijus?

— Ateik už valandos.

Aš apsisukau ir išėjau. Verdamas duris, pažvelgiau į Snautą dar sykį. Jis sėdėjo, užsidengęs rankomis veidą, nedidukas, susigūžęs, dėmėtom kelnėm. Tik dabar pastebėjau, kad abiejų jo rankų riešai apkepę krauju.




SOLIARIEČIAI





Vamzdinis koridorius buvo tuščias. Aš pastovėjau valandėlę klausydamasis prieš uždaras duris. Sienų, matyt, būta plonų, girdėjosi, kaip lauke virkauja vėjas. Ant durų įkypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su užrašu pieštuku,Žmogus”. Žiūrėjau į ta neaiškiai iškeverzotą žodį. Buvau benorįs grįžti pas Snautą, bet supratau, kad tai neįmanoma.

Absurdiškas įspėjimas tebeskambėjo man ausyse. Pasijudinau, ir pečius nusvarino nepakenčiamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesąmoningai slėpdamasis nuo neregimo stebėtojo, grįžau į apskritą kamerą su penkiom durim. Ant jų kabojo lentelės:,Dr. Gibarianas”,Dr. Snautas”,Dr. Sartorijus”. Ant ketvirtųjų lentelės nebuvo. Kiek paabejojęs, lengvai paspaudžiau rankeną. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirodė, jog kambaryje kažko esama. Įėjau vidun.

Nebuvo nieko. Toks pat tik mažėlesnis išgaubtas langas žvelgė į okeaną, kuris čia, saulėje, riebiai blizgėjo, tarsi nuo bangų būtų varvėjusi raudona alyva. Purpuriniai atspindžiai buvo užtvindę visą kambarį, panašų į garlaivio kajutę. Vienoje pusėje stovėjo lentynos su knygomis, tarp jų vertikaliai pritvirtinta prie sienos lova, kitoje pusėje buvo pilna spintelių. Tarp jų kabojo nikeliniuose rėmeliuose juostomis suklijuotos planetos nuotraukos, metaliniuose laikikliuose vata užkamšytos kolbos ir mėgintuvėliai. Palangėj riogsojo dvi eilės baltų emaliuotų dėžių, tarp jų tegalėjai praeiti vargais negalais. Kai kurių dangčiai buvo atvožti; viduj matėsi daugybė įrankių, plastikinių žarnų. Abiejose kambario kertėse — čiaupai, orinis keltuvas, šaldymo įrenginiai. Ant grindų stovėjo mikroskopas, jam jau nebebuvo vietos ant didelio stalo prie lango.

Aš atsigręžiau ir prie pat įeinamųjų durų pamačiau lubas siekiančią pravirą spintą, pilną kombinezonų, darbo ir apsauginių prijuosčių, lentynose — baltinius, priešspindulinių batų auluose blizgėjo aliuminiai kilnojamųjų deguonies aparatų balionai. Du aparatai drauge su kaukėmis kabojo ant pakeltos lovos atramos. Visur viešpatavo toks pat, tarsi paskubom aptvarkytas chaosas.

Įtraukiau oro ir užuodžiau silpną cheminių reagentų kvapą, atsiduodantį kažkuo aštriu — argi tai būtų chloras? Nejučia paieškojau akimis palubės kertėse ventiliacijos grotelių. Prilipdytos prie jų rėmelių popieriaus juostelės iš lėto pleveno, rodydamos, kad kompresoriai veikia, palaikydami normalią oro cirkuliaciją. Sunešiojau knygas, aparatus ir įrankius nuo dviejų kėdžių į kampus, sukaišiojau juos kur pakliuvo, ir aplink lovą tarp spintos ir lentynų pasidarė šiek tiek tuščios erdvės. Prisitraukiau pakabą, ketindamas pakabinti ant jos skafandrą, ir jau suėmiau užtrauktukus, bet tuoj pat juos paleidau. Kažkodėl negalėjau ryžtis nusimesti skafandrą, tarsi dėl to tapčiau beginklis. Dar kartą apžvelgiau visą kambarį, patikrinau, ar durys gerai užtrenktos, o kadangi spynos nebuvo, kiek padvejojęs, pristūmiau prie jų dvi sunkiausias dėžes. Šitaip provizoriškai užsibarikadavęs, trim trūktelėjimais išsivadavau iš savo sunkaus girgždančio apvalkalo. Siauras veidrodis spintos viduje atspindėjo dalį kambario. Akies kampu išvydau, kad ten kažkas sujudėjo, pašokau, bet tai buvo mano paties atspindys. Triko po skafandru buvo permerktas prakaito. Nusimečiau jį ir stumtelėjau spintą. Ji pasislinko į šoną, ir už jos nišoje sublizgėjo miniatiūrinio vonios kambario sienos. Ant grindų, po dušu gulėjo didoka plokščia kasetė. Sunkiai įnešiau ją į kambarį. Kai stačiau ant grindų, viršelis atšoko lyg ant spyruoklių, ir aš pamačiau pertvaras, prigrūstas keistų daiktų: dėžė buvo pilna baisiai subjaurintų, bet kaip iš tamsaus metalo nudrėbtų įrankių, truputi panašių į tuos, kurie gulėjo spintelėse. Visi buvo nevartotini, beformiai, susisukę, aptirpę, tarsi iš gaisro išnešti. Keisčiausia, kad taip pat sudarkytos buvo net keramikinės, praktiškai nesilydančios rankenos. Nė vienoje laboratorijos krosnyje negalima pasiekti jų lydymosi temperatūros — nebent atominio katilo viduje. Aš išėmiau iš savo kabančio skafandro kišenės mažą spindulinį indikatorių, tačiau, kai prikišau jį prie nuolaužų, juodas cilindriukas tylėjo.

Aš tevilkėjau glaudėmis ir tinkliniais marškinėliais. Numečiau juos ant grindų kaip kokius skudurus ir nuogas šokau po dušu. Vandens plakamas, kiek atsigavau. Sukiojausi po karštom, smarkiom čiurkšlėm, masažavau kūną, prunkščiau, viską dariau kažkaip perdėtai, tarsi norėdamas iškratyti iš savęs visą tą koktu, įtarimus keliantį netikrumą, kuris viešpatavo Stotyje. Susiradau spintoje lengvą treningą, kurį galima vilkėti ir po skafandru, susikišau į jo kišenes visą savo kuklią mantą. Tarp užrašų knygelės puslapių užčiuopiau kažką kietą, tai buvo nežinia kaip ten atsiradęs mano buto Žemėje raktas. Pasukiojau jį rankoje, nežinodamas, ką su juo veikti, paskui padėjau ant stalo. Man dingtelėjo, kad būtų neprošal turėti kokį ginklą. Žinoma, universalus pieštukams drožti peiliukas čia netiko, tačiau nieko kito aš neturėjau, mano būsena buvo dar ne tokia, kad imčiau ieškoti spindulių svaidytojo ar ko panašaus. Atsisėdau ant metalinės kėdutės vidury tuščios erdvės, atokiai nuo visų daiktų. Norėjau pabūti pats vienas. Su pasitenkinimu pamačiau, kad laiko turiu daugiau nei pusvalandį. Ką gi, tokia jau mano prigimtis — skrupulingai vykdyti visus, tiek svarbius, tiek menkus įsipareigojimus. Dvidešimt — keturvalandinio laikrodžio ciferblato rodyklės rodė septintą valandą. Saulė leidosi. Septinta valanda vietos laiku, vadinasi, dvidešimta „Prometėjo” laiku. Modardo ekranuose Soliaris jau tikriausiai bus sumažėjęs ligi kibirkšties dydžio ir niekuo nesiskiria nuo žvaigždžių. Bet ką gi man gali rūpėti,Prometėjas”? Aš užsimerkiau. Buvo tylu tylu, tik vienodais laiko tarpais traškėjo vamzdžiai. Vonios kambaryje tyliai lašnojo vanduo, caksėdamas į koklius.

Gibarianas nebegyvas. Jei gerai supratau, ką kalbėjo Snautas, tai nuo jo mirties tepraėjo keliolika valandų. Kur dėjo jo palaikus? Ar palaidojo? Tiesa, šioje planetoje to padaryti negalima. Galvojau apie tai ilgokai, tarsi velionio likimas būtų buvęs svarbiausias dalykas. Susizgribęs, kokie beprasmiški šitie svarstymai, atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį, paspirdamas koja netvarkingai išmėtytas knygas, kažkokį mažą, tuščią lauko krepšį, pasilenkiau ir pakėliau jį. Buvo ne tuščias. Viduje radau tamsaus stiklo butelį, tokį lengvą, tarsi iš popieriaus išpūstą. Pažvelgiau per jį pro langą, į niūriai raudonuojančią, murzinu ūku aptrauktą saulėlydžio šviesą. Kas man darosi? Kodėl domiuosi visokiais niekais, bet kokia į rankas pakliuvusią smulkmena?

Krūptelėjau, nes užsidegė šviesa. Aišku, fotoelemento reakcija į užstojusias sutemas. Neramiai laukiau kažinko, įtempimas taip didėjo, jog galiausiai man pasidarė grasi tuščia erdvė už nugaros. Nutariau kovoti su tuo. Prisitraukiau kėdę prie lentynų, pasiėmiau itin gerai man žinomą antrąjį tomą senos Hiudžeso ir Eglio monografijos „Soliario istorija” ir ėmiau jį vartyti, atrėmęs į kelį storą, standžią nugarėlę.

Soliaris buvo atrastas kone šimtas metų prieš man užgimstant. Planeta sukasi aplink dvi saules — raudoną ir žydrą. Per keturiasdešimt su viršum metų prie jos nebuvo priartėjęs joks kosminis laivas. Anais laikais Gamovo—Šeplio teorija, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė, buvo laikoma aksioma. Tokių planetų orbitos be paliovos keičiasi dėl gravitacinių svyravimų, kylančių besisukant dviem saulėm aplink viena kitą.

Šitie svyravimai pakaitom tai sutrumpina, tai ištempia planetos orbitą, ir gyvybės užuomazga, jei ir atsirastų, būtų sunaikinta spindulingos kaitros ar ledinio šalčio. Tos permainos įvyksta per milijonus metų, taigi, astronominiu ar biologiniu mastu per labai trumpą laiką, nes evoliucijai reikia šimtų milijonų, jei ne milijardų metų.

Soliaris, pagal pirminius apskaičiavimus, turėjo per penkis, šimtus tūkstančių metų priartėti prie savo raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų — nukristi į jos įkaitusią prarają.

Tačiau jau po keliolikos metų paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo jokių laukiamų permainų, tarytum ji būtų pastovi, tokia pat pastovi, kaip mūsų Saulės sistemos planetų orbitos.

Buvo pakartoti, dabar jau su didžiausiu tikslumu, stebėjimai ir apskaičiavimai, kurie patvirtino tik tai, kas buvo žinoma: kad Soliario orbita nepastovi. Tarpe kelių šimtų kasmet atrandamų planetų, kurioms didžiuosiuose statistikos rinkiniuose tebuvo skiriamos kelios eilutės, nurodančios jų judėjimo elementus, Soliaris buvo tada pripažintas ypatingo dėmesio vertu dangaus kūnu.

Praėjus ketveriems metams po šio atradimo, planetą apskriejo Otenskjoldo ekspedicija. Otenskjoldas tyrinėjo planetą iš „Laokono” ir dviejų pagalbinių laivų. Ši ekspedicija buvo provizorinio improvizuoto žvalgymo pobūdžio, juo labiau kad negalėjo nusileisti į planetą. Tyrinėtojai paleido į ekvatorinę ir ašigalio orbitą palydovus observatorius, kurių pagrindinis tikslas buvo išmatuoti gravitacinius potencialus. Be to, buvo ištyrinėtas planetos paviršius, kone ištisai padengtas okeano, ir viena kita iškilusi virš jo lygio plokštikalnė. Jų bendras plotas mažesnis, negu Europos teritorija, nors Soliario diametras dvidešimčia procentų didesnis už Žemės. Tie kaip pakliuvo išsibarstę uolėtos dykumos lopeliai daugiausia susikaupę pietiniame pusrutulyje. Buvo taipgi susipažinta su neturinčios deguonies atmosferos sudėtim ir atlikti labai tikslūs planetos tankumo, taipogi albedo ir kitų astronominių elementų matavimai. Kaip ir tikėtasi, nebuvo rasta jokių gyvybės pėdsakų kontinente, nepastebėta ir okeane.

Per kitus dešimtį metų Soliaris, dabar jau esantis visų šio rajono tyrinėtojų dėmesio centre, rodė stebinančią tendenciją išlaikyti savo be jokių abejonių nepastovios gravitacijos orbitą. Jau buvo pakvipę skandalu, nes kaltę už tokius stebėjimo rezultatus buvo mėginama suversti (mokslo labui) tai kai kuriems žmonėms, tai skaičiavimo mašinoms, kuriomis jie naudojosi.

Dėl lėšų stokos net trejus metus buvo sulaikyta speciali ekspedicija, kolei Šanahanas, sukomplektavęs įgulą, gavo iš Instituto tris,C” tonažo kosmodrominės klasės laivus. Pusantrų metų prieš ekspediciją, kuri startavo iš Vandenio Alfos teritorijos, kita tyrinėjimo grupė Instituto pavedimu paleido į aplinksoliarinę orbitą automatinį sateloidą—,Luna 247”. Šis sateloidas po trijų paeiliui atliktų rekonstrukcijų, atskirtų viena nuo kitos dešimtmečiais, veikia po šiai dienai. Surinktieji duomenys galutinai patvirtino Otenskjoldo ekspedicijos išvadas, kad okeano judėjimas yra aktyvus.

Vienas Šanahano laivas pasiliko tolimoje orbitoje, o kiti du po įžanginių pasiruošimų nusileido prie Soliario pietinio ašigalio uolėtame žemyno lopelyje, kuris užima apie šešis šimtus kvadratinių mylių. Ekspedicijos darbas baigėsi po aštuoniolikos mėnesių ir praėjo sėkmingai, tebuvo vienas nelaimingas įvykis, sugedus aparatūrai. Tačiau ekspedicijos mokslininkai susiskaidę į dvi priešiškas stovyklas. Ginčų objektu tapo okeanas. Remiantis analizėm, jis buvo pripažintas organiniu tvariniu (pavadinti jį gyvu tada dar niekas nesiryžo). Tačiau jei biologai laikė ji primityviu organizmu — nelyginant kokiu gigantišku kompleksu, atseit, tarytum viena, ligi pasibaisėtino dydžio išaugusia skysta ląstele (vadindami ją „priešbiologine formacija”), kuri apgaubė visą planetą drebutiniu sluoksniu, vietomis kelių mylių gilumo — tai astronomai ir fizikai tvirtino, jog tai turinti būti itin organizuota struktūra, galimas daiktas, savo sandara pranokstanti žemės organizmus, jeigu jau ji sugeba aktyviai veikti planetos orbitos formavimąsi. Jokios kitos paaiškinančios Soliario pobūdį priežasties nebuvo rasta. Be to, planetofizikai pastebėjo ryšį tarp tam tikrų procesų, vykstančių plazminiame okeane, ir lokalinių gravitacinio potencialo svyravimų, kurie priklausė nuo okeano „medžiagų apykaitos”.

Taigi fizikai, o ne biologai pasiūlė paradoksalią formuluotę „plazminė mašina”, turėdami galvoj tvarinį, mūsų supratimu gal ir be gyvybės, tačiau gebantį tikslingai veikti, iškart pridurkim, astronominiu mastu.

Šiame ginče, kuris it sūkurys įtraukė per savaitę visus žymiausius autoritetus, Gamovo—Šeplio doktrina susvyravo pirmąkart per aštuoniasdešimt metų.

Kurį laiką buvo mėginama ginti ją tvirtinant, kad okeanas neturi nieko bendro su gyvybe, jis netgi nesąs para ar prieš — biologinis tvarinys, o tiktai geologinė formacija, tikriausiai nepaprasta, bet tegebanti stabilizuoti Soliario orbitą svorio jėgos kaitaliojimuisi. Čia buvo remiamasi Le Šatelje dėsniu. Kaip atkirtis tam konservatyvizmui radosi kitų hipotezių, pavyzdžiui, viena iš geriausiai išgvildentų Čivita — Vito hipotezė, kuri skelbė, kad okeanas yra dialektinio išsivystymo pasėka: nuo savo pirmykščio pavidalo, nuo prookeano, silpnai reaguojančių cheminių medžiagų skiedinio, veikiamas išorinių sąlygų (atseit, jo egzistencijai gresiančių orbitos pasikeitimų), pralenkdamas visas žemiškas išsivystymo pakopas, taigi, išvengęs vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų atsiradimo, augalų ir gyvulių evoliucijos, nervų sistemos ir smegenų išsivystymo, jis sugebėjo iškart peršokti į „homeostatinio okeano” stadiją. Kitaip tariant, jis ne prisitaikė kaip žemės organizmai per šimtus milijonų metų prie aplinkos sąlygų, kad tik po tokio milžiniško laiko tarpo duotų pradžią protingai rasei, o išsyk pasidarė aplinkos šeimininku.

Tai buvo itin originalu, nors niekas nežinojo, kaip tąsūs drebučiai gali stabilizuoti dangaus kūno orbitą. Jau seniai buvo žinomi gravitoriai — įrenginiai, sukuriantys dirbtinius jėgos ir gravitacijos laukus, bet niekas net neįsivaizdavo, kaip amorfinė košė gali pasiekti rezultatą, kuris gravitoriuose gaunamas, per sudėtingas branduolines reakcijas ir milžiniškoje temperatūroje. Laikraščiuose, kurie tada mirgėjo pačiais neišrankiausiais prasimanymais „Soliario paslapties” tema, dominančiais, skaitytojus ir piktinančiais mokslininkus, nestigo ir tokių tvirtinimų, jog okeanas esąs… tolimas elektrinių Žemės ungurių giminaitis.

Kai šią mįslę pasisekė bent tam tikru mastu įminti, paaiškėjo, kaip paskui dažnai atsitikdavo su Soliariu, kad, ją įminus, atsirado kita, rasi, dar labiau stebinanti.

Tyrimai parodė, kad okeanas anaiptol neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius (tatai, beje, būtų negalimas daiktas), bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką, ir tai, beje, sukelia laiko matavimo nukrypimus viename ir tame pačiame Soliario meridiane. Taigi okeanas ne tik žinojo, bet ir sugebėjo išnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einšteino— Bovi teorijos išvadas.

Kai tai buvo paskelbta, mokslo pasaulyje kilo viena smarkiausių mūsų šimtmečio audrų. Rimčiausios visų pripažintos teisingomis teorijos subyrėjo į dulkes, mokslinėje literatūroje pasirodė eretiškiausių straipsnių, o alternatyva „genialusis okeanas” ar „gravitaciniai drebučiai” uždegė visų protus.

Visa tai dėjosi keliolika metų prieš mano gimimą. Kai ėjau į mokyklą, Soliarį dėl vėliau pažintų faktų visi laikė planeta, kurioje esama gyvybės, bet teturinčia vieną gyventoją…

Antrasis Hjudžeso ir Eglio tomas, kurį beveik nesąmoningai sklaidžiau, prasidėjo originaliai sugalvota, tačiau ir juokinga sistematika. Klasifikacinėje lentelėje buvo pažymėta paeiliui: tipas — Politerija, būrys — Sincitalija, klasė — Metamorfa.

Sakytum, būtų buvę žinoma dievaižin kiek tų rūšių egzempliorių, o iš tikrųjų buvo tik vienas, tiesa, sveriantis septyniolika bilijonų tonų.

Pro pirštus slydo spalvotos diagramos, margi brėžiniai, analizės ir spektrogramos, vaizduojančios pagrindinių pasikeitimų tipą bei tempą ir jų chemines reakcijas. Juo labiau gilinausi į apšepusį tomą, juo daugiau matematikos formulių mačiau kreidiniuose puslapiuose. Galėjai pagalvoti, kad mes jau viską žinome apie Metamorfa klasės atstovą, kuris gulėjo, apgaubtas keturvalandinės nakties tamsos, keli šimtai metrų po plieniniu Stoties dugnu.

O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomonės, ar tai yra „būtybė”, nesvarstant, ar galima pavadinti okeaną protingu.

Trinktelėjau sunkų tomą į lentyną ir pasiėmiau kitą. Jis buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta santraukai protokolų visų tų nesuskaičiuojamų eksperimentų, kurių tikslas buvo užmegzti kontaktą su okeanu. Tasai kontakto užmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigiančių anekdotų, pašaipų, sąmojų šaltinis mano studijų metais. Viduramžių scholastika atrodė aiški, tikrove trykštanti disciplina, palyginus su tomis džiunglėmis, į kurias nuklydo ši problema. Antrąją, kone tūkstančio trijų šimtų puslapių tomo dalį sudarė tik bibliografija. Pati literatūra tikriausiai nebūtų sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sėdėjau.

Pirmieji bandymai užmegzti kontaktą buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais, transformuojančiais impulsus, siunčiamus į abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo šių aparatų konstravime. Bet viskas vyko visiškoje tamsoje. Ką reiškia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos į jį paneriamu įrenginių elementus, dėl to užrašytieji impulsų ritmai keitėsi, registravimo aparatai fiksavo daugybę signalų, panašių į kažkokių milžiniškų aukštesnės analizės apskaičiavimų nuotrupas. Bet ką tas viskas reiškė? Gal tie signalai rodė laikiną susijaudinusio okeano būseną? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milžiniškų tvarinių atsiradimą kažkur per tūkstančius mylių nuo tyrinėtojų? Gal amžinų to okeano tiesų atspindžiai, išversti į nežinomą elektroninę kalbą? Gal jo meno kūriniai? Kas galėjo tai žinoti, jeigu nepasisekė gauti dukart vienodos reakcijos į tuos pačius signalus. Jeigu vienąkart atsakymas būdavo pliūpsnis impulsų, kone sprogdinančių aparatus, o kitąkart — visiška tyla? Jeigu nė vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti?

Vis rodėsi, kad esame per žingsnį nuo iššifravimo to be paliovos didėjančio problemų srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektroninės smegenys, gebančios taip apdoroti informaciją, kaip ligšiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų. Okeanas — elektrinių, magnetinių, gravitacinių impulsų šaltinis — tarsi kalbėjo matematine kalba; kai kurias jo elektrinių išlydžių grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis pačiais abstrakčiausiais žemiškos analizės metodais — aibių teorija; pasisekė išskirti homologus struktūrų, žinomų iš to fizikos skyriaus, kuris tyrinėja energijos ir materijos, galutinių ir begalinių dydžių, dalių ir laukų tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti išvadą, kad prieš juos — mąstanti pabaisa, kažkas panašaus į begaliniai išsiplėtojusias nuklojusias visą planetą protoplazmines jūras — smegenis, kurios gaišta laiką nepaprasto užmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esmę, o viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse.

Šitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laikė žmogaus sugebėjimų nuvertinimu, keliaklupsčiavimu prieš tai, ko dar nesuprantame, bet ką galime suprasti, kaip atgaivinimą senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus” (Nežinome ir nežinosime (lot.). Kiti tarė, jog tai tėra žalingi ir tušti prasimanymai, kad šiose matematikų hipotezėse reiškiasi mūsų laikų mitologija, matanti milžiniškose smegenyse — visvien ar elektroninėse ar plazminėse — aukščiausią egzistencijos tikslą — būties suvestinę.

O dar kiti… Tačiau tyrinėtojų ir pažiūrų buvo legionai. Bet ką gi reiškė visa,kontakto užmezgimo” problema, palyginus su kitomis soliaristikos šakomis, kurių specializacija nuėjo taip toli, ypač per paskutinį amžiaus ketvirtį, kad soliarininkas — kibernetikas beveik negalėjo susikalbėti su soliarininku — simetriadologu.,Kaip jūs galite suprasti okeaną, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?” — kartą juokais paklausė Veibekas, kuris mano studijų metais buvo Instituto direktorius. Siame pajuokavime būta daug tiesos.

Visgi okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis paviršius galėjo duoti pradžią kuo skirtingiausioms, į nieką Žemėje nepanašioms formoms, be to, tų kartais staigių plazminės „kūrybos” erupcijų tikslas — adaptacinis, pažintinis ar koks kitas — buvo visiška mįslė.

Dėdamas į lentyną tomą, tokį sunkų, jog turėjau laikyti abiem rankom, pagalvojau, jog mūsų bibliotekose sukimštos žinios apie Soliarį yra nenaudingas balastas ir faktų kratinys, ir mes trypčiojam toje pat vietoje, kurioje pradėjome jas kaupti prieš septyniasdešimt aštuonerius metus, o iš teisybės situacija daug blogesnė, kadangi visas tų metų triūsas pasirodė esąs bergždžias.

Tai, ką mes tikrai žinojome, buvo vien neiginiai. Okeanas nesinaudojo mašinomis ir negamino jų, nors galbūt tam tikromis aplinkybėmis būtų sugebėjęs tai padaryti, kadangi daugino kai kurių jame panardintų aparatų dalis, bet darė tai tik pirmaisiais ir antraisiais tyrinėjimo darbų metais; paskui ėmė ignoruoti visus mūsų atkakliai kartojamus bandymus tarsi būtų liovęsis domėtis mūsų aparatais ir įrenginiais (atseit, ir mumis pačiais…). Okeanas neturėjo — išskaičiuoju toliau mūsų „neigiamąsias žinias” — nei jokios nervinės sistemos, nei ląstelių, nei panašios į baltyminę struktūros; ne visad reagavo į jaudiklius, netgi stipriausius (pavyzdžiui, visiškai ignoravo katastrofą, kurioje žuvo Gezės ekspedicijos pagalbinė raketa, nukritusi iš trijų šimtų kilometrų aukščio ant planetos paviršiaus ir sunaikinusi branduoline savo atominių variklių eksplozija plazmą pusantros mylios spinduliu).

Palengva moksliniuose sluoksniuose „operacija Soliaris” ėmė skambėti kaip „pralaimėta operacija”, ypač Instituto mokslinės administracijos sferose, kur pastaraisiais metais pasigirsdavo balsų, reikalaujančių nutraukti dotacijas tolimesniems tyrinėjimams. Kad būtų visiškai likviduota Stotis, niekas ligšiol nedrįso prasitarti; tatai būtų buvęs pernelyg aiškus prisipažinimas pralaimėjus. Beje, kai kas privačiuose pašnekesiuose užsimindavo, kad mums tereikia vieno — kaip galime „garbingiau” pasitraukti iš „Soliario aferos”.

Tačiau daugeliui, ypač jauniems, ši „afera” palengva virto nelyginant savo vertės išbandymo akmeniu. „Šiaip ar taip, — sakė jie, — čia klausimas kur kas svarbesnis, negu Soliario civilizacijos ištyrimas, čia jau sprendžiama apie mus pačius, apie žmogaus pažinimo ribą.”

Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.

Tai buvo aiški netiesa, nes gyvasis okeanas veikia, ir dar kaip — tik pagal kitonišką supratimą, negu žmonių — nestato nei miestų, nei tiltų, nei skraidančių mašinų, nebando nugalėti erdvės nei peržengti jos (čia kai kurie žmogaus kaip aukštesnės būtybės gynėjai žūt būt stengėsi įžvelgti neįkainojamą mūsų kozirį), užtat atlieka tūkstančius pertvarkymų—„ontologinę autometamorfozę”; jau ko ko, o moksliškų terminų nestinga soliaristikos veikalų puslapiuose!

Antra vertus, žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės. Iš šios „okeano jogo” koncepcijos kaip antitezė kilo mintis apie „okeaną debilį”.

Šios hipotezės prikėlė iš kapo ir atgaivino vieną seniausių filosofinių problemų — materijos ir dvasios santykio, sąmonės problemą. Reikėjo nemaža drąsos, kad pirmąkart — kaip diu Hartas — priskirtum okeanui sąmonę. Ši problema, visų metodologų pripažinta metafizine, slypėjo kone visų diskusijų ir ginčų dugne. Ar galimas mąstymas be sąmonės? Bet ar vykstančius okeane procesus galima pavadinti mąstymu? Ar kalnas — tai labai didelis akmuo? Ar planeta — tai didžiulis kalnas? Galima vartoti šiuos pavadinimus, tačiau naujas dydžio mastas įveda į sceną naujus dėsningumus ir naujus reiškinius.

Si problema tapo mūsų laikų apskritimo kvadratūra. Kiekvienas savarankiškas mąstytojas stengėsi įnešti į soliaristikos lobyną savo indėlį; gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės” fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas tvarinys — glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsijauninančio, virš — ląstelinio gaivalo struktūrą.

Baltoje panašioje į žemišką lempų šviesoje nuėmiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, ištiesęs ant plastiko plokštės Soliario žemėlapį, žiūrėjau į jį, pasirėmęs rankomis į metalines lystes pakraščiuose. Gyvasis okeanas turėjo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dūlėjančių mineralų apnašais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmėse reguliavo uolinių formacijų iškilimą ir nugrimzdimą? Vėl visiška tamsa. Žiūrėjau į milžiniškus išdažytus įvairiais violetiniais ir žydrais atspalviais pusrutulius žemėlapyje, patirdamas, jau nebežinau kelintąkart gyvenime, nustebimą, tokį pat sukrečiantį, kaip tąsyk, pirmąkart, kai, būdamas berniukas, sužinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.

Nežinau, kodėl, bet viskas, kas mane supo — Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiški ateitis — viskas paliko man nesvarbu ir apie nieką negalvojau, įnikęs į keistą, bauginantį žemėlapį.

Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos jų tyrinėjimui atsidėjusių mokslininkų vardais. Žiūrėjau į telkšantį aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumblių masyvą, ir ūmai pajutau kažkieno žvilgsnį.

Dar tebestovėjau, baimės sukaustytas, prie žemėlapio, bet jau nebemačiau jo. Durys buvo tiesiai prieš mane; jos buvo užstatytos dėžėmis ir pristumta prie jų spintelė. „Čia kažkoks automatas”, — pagalvojau, nors prieš tai jokio automato nebuvo kambaryje, o įeiti mano nepastebėtas jis negalėjo. Sprando ir pečių oda ėmė man degti, jausti sunkų, nejudantį žvilgsnį darėsi nepakenčiama. Instinktyviai įtraukiau į pečius galvą ir nesąmoningai vis labiau rėmiausi į stalą, kuris ėmė palengva slysti grindimis; nuo šio judesio aš atsipeikėjau ir staigiai atsisukau.

Kambarys buvo tuščias. Tik žiojėjo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas įspūdis neatlėgo. Juoduma žvelgė į mane, beformė, milžiniška, beakė, beribė. Tamsos už lango neapšvietė nė viena žvaigždė. Užtraukiau šviesai nepralaidžias užuolaidas. Dar neišbuvau stotyje nė valandos, o jau pradėjau suprasti, kodėl jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. Aš pažinojau jį ir lig šiol galvojau, kad niekas negalėtų aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.

Stovėjau kambario vidury prie stalo. Kvėpuoti paliko lengviau, jaučiau, kaip vėsta kaktą išmušęs prakaitas. Apie ką aš ką tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau jų nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susidūriau — per atstumą — priklausė raketodromo tarnybai. O kiti?..

Pažvelgiau į laikrodį. Metas eiti pas Snautą.

Išėjau. Koridorių gan silpnai apšvietė šviestuvai palubėje. Praėjau pro dvejas duris, ir priėjau prie tų, ant kurių buvo Gibariano pavardė. Ilgai stovėjau prieš jas. Stotyje viešpatavo tyla. Paspaudžiau rankeną. Tiesą sakant, neketinau ten įeiti. Bet rankena nusileido žemyn, durys prasivėrė per colį, plyšys duryse akimirką buvo juodas, paskui kambaryje plykstelėjo šviesa. Dabar mane butų galėjęs pastebėti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai peržengiau slenkstį, be garso, stipriai uždariau duris ir staigiai atsisukau.

Stovėjau kone liesdamas pečiais duris. Kambarys buvo didesnis už manąjį, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uždengtu smulkiom melsvom ir rausvom gėlytėm išmarginta užuolaida, be abejonės atsivežta iš Žemės, nepriklausančia Stoties turtui. Pasieniais stovėjo bibliotekinės lentynos ir spintelės, nudažytos labai šviesiai žalia sidabru žvilgančia emale. Iš jų buvo viskas išversta ant grindų ir kūpsojo šūsnim tarp staliukų ir fotelių. Prieš pat mane riogsojo apvirtę du žingsniuojantys staliukai, įsibedę į stirtas laikraščių, išbirusių iš perplyšusių aplankų. Atsiskleidusios išdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysčiais iš sudužusių kolbų ir butelių su prisvidintais kamščiais ir tokiom storom sienom, kad man atrodė, jog krisdami net ir iš didelio aukščio jie nebūtų galėję subyrėti. Palangėj gulėjo apverstas rašomasis stalas su sudužusia darbo lempa ant ištraukiamo kronšteino, šalia — taburetė, dvi jos kojos buvo įsibedusios į pusiau ištrauktus stalčius. Grindys sėte nusėtos kortelėm, prirašytais lapais, popieriais. Pažinau Gibariano rašysena ir pasilenkiau prie jų. Imdamas lapus, pastebėjau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas šešėlis, kaip ligšiol, o du.

Atsisukau. Rausva užuolaida liepsnojo tarsi padegta iš viršaus, aiškus skaudžios žydrios šviesos ruožas staigiai plito. Atitraukiau užuolaidą — į akis plieskė milžiniško gaisro liepsna. Jis buvo apėmęs trečdalį horizonto. Tiršti, ilgi, klaikiai ištįsę šešėliai bėgo bangų daubomis link Stoties. Tai buvo saulėtekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valandą trukusios nakties danguje patekėdavo antra, žydra planetos saulė.

Automatinis jungiklis užgesino šviesas palubėj, ir aš grįžau prie paliktų popierių. Aptikau glaustą aprašymą bandymo, kuris turėjo įvykti prieš tris savaites. Gibarianas ketino apšvitinti plazmą labai intensyviais rentgeno spinduliais. Iš teksto supratau, kad planas skirtas Sartorijui, kuris turėjo pravesti eksperimentą — mano rankoj buvo kopija. Balti popieriaus lapai pradėjo man skaudinti akis. Nauja diena skyrėsi nuo vakarykščios. Po oranžiniu vėstančios saulės dangumi juodą it rašalas su kruvinais atspindžiais okeaną kone visad būdavo užklojęs murzinai rausvas rūkas, sulydantis į vieną visumą debesis ir bangas; dabar visa tai išnyko. Šviesa, net perfiltruota per rausvą užuolaidos audinį, liepsnojo it stiprios kvarco lempos degiklis. Mano įdegusios rankos atrodė joje kone pilkos. Visas kambarys pasikeitė, viskas, kas turėjo raudoną atspalvį, nurudo ir išblėso, pasidarė kepenų spalvos, o baltų, žalių ir geltonų daiktų spalvos taip išryškėjo, kad, rodėsi, tviskėte tviska. Prisimerkęs pažvelgiau pro užuolaidos plyšį: dangus plytėjo it balta ugnies jūra, po juo virpėjo ir ribuliavo lyg koks išlydytas metalas. Stipriai užmerkiau akis, po vokais suraibuliavo raudoni ratai. Ant prausyklos lentynėlės (jos kraštas buvo suskaldytas) apčiuopom susiradau tamsius akinius, uždengiančius kone pusę veido, ir užsidėjau juos. Lango užuolaida dabar tviskėjo it natrio liepsna. Vėl galėjau skaityti; ėmiau nuo žemės lapus ir dėjau juos ant vienintelio neapversto stalelio. Dalies teksto trūko.

Tai buvo jau atliktų tyrinėjimų protokolai. Iš jų sužinojau, kad okeanas buvo keturias dienas švitinamas punkte, esančiame per tūkstantį keturis šimtus mylių į pietvakarius nuo dabartinės stoties vietos. Tai mane nustebino, kadangi SNO konvencija uždraudė naudoti rentgeno spindulius dėl jų pražūtingo veikimo, ir aš buvau tikras, kad niekas nesikreipė į Žemę gauti leidimo šiems eksperimentams.

Vienu metu, kilstelėjęs galvą, išvydau pravertų spintos durų veidrodyje savo atvaizdą, mirtinai išblyškusį veidą su juodais akiniais. Nenatūraliai atrodė kambarys, nutviekstas baltos ir žydros šviesos, bet po kelių minučių kažkas pratisai sugirgždėjo ir iš vidaus ant langų nusileido hermetiški vožtuvai. Kambary pasidarė tamsu, paskui užsižiebė dirbtinė kažkokia keistai blyški šviesa. Darėsi vis šilčiau, nors šaldomieji stoties aparatai veikė visu pajėgumu, kondicionieriai įtemptai šnypštė. Ir visvien darėsi vis karščiau. Staiga išgirdau žingsnius. Kažkas ėjo koridorium. Dviem negirdimais šuoliais atsidūriau prie durų. Žingsniai sulėtėjo ir nuščiuvo. Tas, kuris ėjo, prie durų sustojo. Rankena pamažu nulinko. Negalvodamas instinktyviai griebiau ją iš savo pusės ir prilaikiau. Spaudimas nestiprėjo, bet ir nesilpnėjo. Tas, anoje pusėje, elgėsi taip pat tyliai, kaip ir aš, tarsi netyčia užkluptas. Gerą valandėlę abudu laikėme rankeną. Paskui aš pajutau, kad tas už durų rankeną atleido, ir išgirdau lengvą šnaresį — nuėjo. Pastovėjau dar klausydamasis, tačiau buvo tylu.




SVEČIAI





Paskubom sulanksčiau keturlinkai ir įsidėjau kišenėn Gibariano užrašus. Atsargiai priėjau prie spintos ir pažvelgiau vidun. Kombinezonai ir drabužiai buvo suglamžyti ir sugrūsti į vieną kampą tarytum spintoje kas būtų slėpęsis. Iš po popierių krūvos, suverstos spintos apačioje, kyšojo voko kampelis. Paėmiau jį. Laiškas buvo adresuotas man. Man ūmai išdžiūvo gerklė. Verste prisiverčiau atplėšti voką ir išimti iš jo mažą kortelę.

Gibarianas buvo užrašęs savo aiškia, nepaprastai smulkia rašysena.

Ann. Solar. Vol. 1. Anex, taip pat: Vot. Separat. Mesendžerio byl. F., Ravincerio „Mažasis apokrifas”.

Ir viskas, daugiau nė žodžio. Matyt, rašyta paskubom. Ar tai buvo kokia svarbi žinia? Kada jis parašė? Reikia kuo skubiausiai eiti į biblioteką. Priedas prie pirmojo Soliario metraščio man buvo žinomas, tikriau tariant, žinojau, kad jis yra, bet niekada nebuvau matęs, jis turėjo grynai istorinę vertę. O nei apie Ravincerį, nei apie jo „Mažąjį apokrifą” niekad nebuvau girdėjęs.

Ką daryti?

Jau vėlavau ketvirtį valandos. Priėjęs prie durų, dar sykį apžvelgiau visą kambarį ir tik dabar pastebėjau statmenai pritvirtintą prie sienos sudedamą lovą. Ją buvo užstojęs išskleistas Soliario žemėlapis. Už žemėlapio kažkas kabojo. Tai buvo kišeninis magnetofonas su futliaru. Išėmiau aparatą, futliarą pakabinau toje pat vietoje, o magnetofoną įsidėjau kišenėn. Pažvelgiau į skaitliuką — beveik visa juosta buvo išnaudota.

Dar pastovėjau prie durų užsimerkęs, įtemptai įsiklausęs į anapus viešpataujančią tylą. Nieko. Atidariau duris. Koridorius pasirodė it juoda bedugnė. Nusiėmiau tamsius akinius ir pamačiau silpną palubėj kabančių lempų šviesą. Uždariau ir nuėjau kairėn, į radijo stotį.

Artėjau prie apskritos kameros, iš kurios nelyginant rato stipinai ėjo į visas puses koridoriai, ir staiga, žengdamas pro kažkokį siaurą, šoninį praėjimą, vedantį, man rodos, į vonios

kambarius, pamačiau didelę, neaiškią, kone susiliejančią su prieblanda figūrą.

Sustojau it įbestas. Iš koridoriaus gilumos neskubiai, krypuojančiu žingsniu ėjo milžiniška negrė. Pamačiau blizgančius jos akių baltymus ir beveik vienu kartu išgirdau minkštą basų kojų šlepsėjimą. Ji tevilkėjo gelsvą, blizgantį, tarsi iš šiaudų nupintą sijonuką, didžiulės krūtys buvo nukarusios, o juodos rankos prilygo normalaus žmogaus šlaunims. Ji praėjo per kokį metrą, nė nedirstelėjusi mano pusėn, krypuodama drambliškais klubais, panaši į anas akmens amžiaus skulptūras, kokias kartais matome antropologiniuose muziejuose. Negrė pasuko į šoną ir, sustojusi prie Gibariano kambario durų, atidarė jas. Akimirką ji buvo krintančiame iš kambario skaisčios šviesos ruože, paskui durys tyliai užsidarė, ir aš likau vienas. Dešine ranka suėmiau kairiosios riešą ir taip stipriai suspaudžiau, kad net kaulai trekštelėjo. Paskui kaip paklaikęs apsidairiau aplinkui. Kas atsitiko? Kas tai buvo? Staiga mane lyg kas apšvietė, aš prisiminiau Snauto Įspėjimą. Ką tai turėtų reikšti? Kas buvo toji pasibaisėtina Afroditė? Iš kur ji atsirado?

Žengiau vieną, tik vieną žingsnį link Gibariano kabinos ir sustojau it įbestas. Labai gerai žinojau, kad neįeisiu ten. Išplėstom šnervėm gaudžiau orą. Kažkas nesiderino, kažkas buvo ne taip — ach! Instinktyviai tikėjausi užuosti šlykštų, aitrų jos prakaito kvapą, tačiau net kai lenkė mane per žingsnį, nieko neužuodžiau.

Nežinau, kiek laiko stovėjau taip, atsirėmęs į šaltą sienos metalą. Stotyje viešpatavo tyla, ir tik monotoniškai gaudė kondicionierių kompresoriai.

Aš paplekšnojau sau per žandą ir iš lėto nuėjau į radijo stotį. Spausdamas rankeną, išgirdau šaižų balsą:

— Kas ten?

— Tai aš, Kelvinas.

Snautas sėdėjo prie staliuko tarp šūsnies aliuminių dėželių ir siųstuvo pulto ir valgė tiesiai iš skardinės mėsos konservus. Nežinau, kodėl jis pasirinko gyventi radijo stotį. Stovėjau apdujęs tarpduryje, žiūrėdamas į jo ritmingai kramtančius žandus, ir ūmai pajutau esąs alkanas. Priėjęs prie lentynos, išsirinkau iš lėkščių krūvos mažiausiai dulkėtą ir atsisėdau priešais jį. Valandėlę valgėme tylėdami, paskui Snautas atsistojo, išėmė iš sieninės spintelės termosą ir įpylė mudviem po stiklinę karšto sultinio. Statydamas termosą ant grindų (ant staliuko jau nebebuvo vietos) jis paklausė:

— Matei Sartorijų?

— Ne. Kur jis?

— Viršuje.

Viršuje buvo laboratorija. Valgėme toliau tylėdami, kolei šakutė sugrikšėjo į tuščios skardinės dugną. Radijo stotyje viešpatavo naktis. Langas buvo sandariai uždengtas iš lauko, palubėj degė keturi apvalūs šviestuvai. Jų atspindys virpėjo plastikiniame siųstuvo korpuse.

Įtemptą Snauto skruostikaulių odą vagojo raudonos gyslelės. Jis vilkėjo juodą dukslų palaikį megztinį.

— Tau kas atsitiko? — paklausė jis.

— Ne. Kas gi galėjo man atsitikti?

— Tu visas išprakaitavęs.

Aš perbraukiau ranka per kaktą. Tikrai, mano veidu žliaugė prakaitas. Tai, matyt, buvo reakcija po ano sukrėtimo. Snautas atidžiai žiūrėjo į mane. Ar pasakyti jam? Norėjau, kad jis pats parodytų man daugiau pasitikėjimo. Kas čia lošia prieš ką, ir kokį lošimą?

— Karšta, — tariau. — Maniau, kad kondicionieriai pas jus veikia geriau.

— Po kokios valandos išsilygins. Esi tikras, jog tai tik nuo karščio? — Jis pakėlė į mane akis. Aš sąžiningai kramčiau, tarsi nepastebėdamas šito.

— Ką ketini daryti? — paklausė galų gale Snautas, kai baigėme valgyti.

Jis sumetė visus indus ir tuščias skardines į praustuvą prie sienos ir grįžo į savo fotelį.

— Prisitaikysiu prie jūsų, — atsakiau flegmatiškai. — Juk turite kokį tyrinėjimų planą? Kokį naują jaudiklį, rentgeną, ar ką panašaus, a?

— Rentgeną? — pakėlė antakius Snautas. — Kur būsi nugirdęs?

— Jau nebepamenu. Kažkas man sakė. Gal,Prometėjuje”. O ką? Jau pradėjote?

— Smulkmenų nežinau. Tai Gibariano sumanymas. Jis pradėjo su Sartorijum… Bet iš kur tu sužinojai?

Aš gūžtelėjau pečiais.

— Nežinai smulkmenų? Juk privalai pats dalyvauti, čia tavo sritis… — nebaigiau aš. Jis tylėjo.

Kondicionieriai liovėsi gaudę, temperatūra buvo pakenčiama. Girdėjosi tik nepaliaujantis panašus į dvesiančios musės zyzimas.

Snautas atsistojo, priėjo prie valdymo pulto ir ėmė spragsinti kontaktus, nežinia kodėl, nes pagrindinis jungiklis buvo nulinėje padėtyje. Jis žaidė taip valandėlę, paskui, nė nepasukdamas galvos, pareiškė:

— Reikės atlikti formalumus dėl to… žinai.

— Taip?

Jis atsisuko ir pažvelgė į mane tarsi siuto pagautas. Negaliu sakyti, kad tyčia būčiau stengęsis išvesti jį iš pusiausvyros, tačiau nesuprasdamas, koks čia vyksta žaidimas, stengiausi būti santūrus. Jo atsikišęs Adomo obuolys vaikščiojo po juoda megztinio apykakle.

— Buvai pas Gibarianą, — tarė staiga Snautas.

Tai nebuvo klausimas. Aš pakėliau antakius ir ramiai žvelgiau jam į veidą.

— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.

Lengvai kryptelėjau galvą, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?”

Norėjau, kad jis kalbėtų toliau.

— Kas ten buvo? — paklausė jis. Jis žinojo apie ją!!!

— Nieko nebuvo. O kas ten galėjo būti? — paklausiau aš.

— Tai kodėl manęs neįsileidai? Aš šyptelėjau.

— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.

— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.

— Na ir kas?

— Ką manai apie tai… kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.

Aš susvyravau.

— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?

— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per — nešėme jį tą patį rytą… dėl karščio.

— Kur jį radai?

— Spintoje.

— Spintoje? Jau nebegyvą?

— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.

— Bandei jį gaivinti?

— Ne.

— Kodėl? Snautas padelsė.

— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.

— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?

— Taip.

Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.

— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis… mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta…

Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.

— Savižudybė…— pakartojau tyliai. — O priežastis..?

— Nervų pakrikimas… depresija… ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.

— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.

— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.

— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė… Paranoja.. Jam turbūt atrodė, kad kažką mato… — kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.

Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.

— Čia yra tavo parašas, — kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?

— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad…

— Kad kas?

— Kad užsidarė.

— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?

— Gal.

— Snautai… — tariau aš.— Stotyje kažkas yra.

— Matei?!

Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.

— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?

— Ką tu matei!?

— Ar tai žmogus, ką?

Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.

— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją… paliesti. Galima ją… sužeisti… Paskutinįkart tu matei ją šiandien.

— Iš kur žinai!?

Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.

— Prieš mano nusileidimą… prieš pat?

Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.

— Tu!? — pralemeno. — Kas TU esi!?

Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk aš mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats… irgi..?

— Kas tai buvo? — paklausiau aš.

Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.

Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.

— Kas čia dedasi… — tarė jis tyliai. — Kliedesys…

— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.

— Jei nežinai… — bambtelėjo jis.

— Tai kas?

— Tai nieko.

— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.

— Ko tu nori?

— Kad pasakytum, ką matei.

— O tu?.. — paklausė jis įtariai.

— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau…

— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko… juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas…

— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?

— Aišku!

— Kodėl neparašei teisybės?

— Kodėl?.. — pakartojo jis.

Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!

— Kur automatai? — paklausiau aš.

— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.

— Kodėl?

Jis vėl neatsakė.

— Nepasakysi?

— Negaliu.

Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.

— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.

Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

— Kokią tai turi reikšmę?

— Ak šitaip? Tai ką ketini veikti?

Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?

— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.

— Nenori pasakyti?

— Nežinau.

— Gerai.

Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.

— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.

Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.

Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.

— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.

— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.

— Kelvinai!

Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.

— Kelvinai, tai nėra… aš… iš tikrųjų negaliu, — suvebleno jis.

Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.

Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.




SARTORIJUS





Koridorius buvo tuščias. Iš pradžių jis ėjo tiesiai, paskui suko dešinėn. Niekad nebuvau buvęs Stotyje, bet treniruodamasis šešias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esančioje Institute, Žemėje. Žinojau, kur veda laipteliai aliuminėm pakopėlėm.

Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungiklį. Kai susiieškojau kartotekoje pirmąjį Soliario metraščio tomą drauge su priedu ir paspaudžiau mygtuką, užsižiebė raudona lempelė. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibarianą, taipgi ir kita, „Mažasis apokrifas”. Užgesinau šviesą ir nulipau apačion. Bijojau įeiti į jo kabiną, nors pirmiau ir girdėjau jos žingsnius. Ji galėjo ten sugrįžti. Stovėjau valandėlę prie durų, paskui, sukandęs dantis, nugalėjau save ir įėjau.

Apšviestas kambarys buvo tuščias. Ėmiau kilnoti gulinčias palangėj ant grindų knygas, paskui nuėjau prie spintos ir uždariau ją. Negalėjau žiūrėti į tuščią vietą tarp kombinezonų. Palangėje metraščio priedo nebuvo. Dėliojau metodiškai tomą po tomo, kolei prisikasęs prie paskutinės knygų šūsnies, gulinčios tarp lovos ir spintos, aptikau ieškomąjį tomą.

Vyliausi rasiąs jame kokią nuorodą, ir iš tikrųjų pavardžių rodyklėje buvo įdėta juostelė. Joje raudonu pieštuku buvo užrašyta pavardė, kuri man nieko nesakė: Andrė Bertonas. Knygoje ji buvo paminėta du kartus. Iš pradžių susiradau pirmąją vietą ir sužinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Šanahano laivo pilotas. Antrąkart jo pavardę aptikau, pervertęs šimtą su viršum puslapių.

Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgėsi labai atsargiai, tačiau kai po šešiolikos dienų paaiškėjo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokių agresyvumo žymių, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo paviršiaus daikto ir kaip begalėdamas vengia betarpiško kontakto su aparatais bei žmonėmis, Šanahanas ir jo pavaduotojas Timolis ėmė nebesilaikyti kai kurių griežtų atsargumo taisyklių, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darbą.

Tada ekspedicija buvo padalinta į mažas, dviejų ir trijų asmenų grupeles, kurios skraidė virš okeano kartais kelių šimtų mylių aukštyje; supantys darbų teritoriją spinduliuotuvai, anksčiau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazėje. Pirmosios keturios dienos po šitų pakeitimų praėjo be jokių įvykių, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandrų deguonies aparatūra, kadangi išmetimo vožtuvai pasirodė esą jautrūs nuodingos atmosferos veikimui. Todėl juos reikėjo beveik kasdien keisti naujais. “

Penktąją dieną, dvidešimt pirmąją skaičiuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinėtojai, Karučis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) išskrido tyrinėti okeano mažu dviviečiu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslėgto oro pagalvės.

Kai jiedu negrįžo po šešių valandų, Timolis, kuris vadovavo bazei nesant Šanahanui, paskelbė aliarmą ir išsiuntė į paieškas visus, kas tik buvo laisvas bazėje.

Fatališkai susiklosčius aplinkybėms, tą dieną, praėjus kokiai valandai po tyrinėjimo grupių išvykimo, nutrūko radijo ryšys. To priežastis buvo didelė raudona dėmė saulėje, kuri skleidė stiprų korpuskulinį spinduliavimą, siekiantį viršutiniuosius atmosferos sluoksnius. Veikė tik ultratrumpųjų bangų aparatai, kuriais tegalima buvo palaikyti ryšį maždaug dvidešimt kelių mylių atstumu. Be to, prieš saulės nusileidimą užslinko rūkas, ir ieškojimus teko nutraukti.

Kai jau gelbėjimo grupės buvo begrįžtančios į bazę, viena jų aptiko aeromobilį tik už aštuoniasdešimt mylių nuo kranto. Variklis veikė, ir mašina nesužalota kabojo virš bangų. Permatomoje kabinoje tebuvo vienas Karučis. Jis buvo be sąmonės.

Aeromobilį atitempė į bazę, o Karučį pavedė gydytojų priežiūrai; dar tą patį vakarą jis atgavo sąmonę. Apie Fechnerio likimą jis negalėjo nieko pasakyti. Tik atsiminė, jog, besiruošiant grįžti, jis pradėjo dusti. Jo aparato kvėpavimo vožtuvas ėmė užsikirsti ir su kiekvienu įkvėpimu į skafandro vidų patekdavo nedidelė nuodingų dujų dozė.

Fechneris, stengdamasis pataisyti jo aparatą, turėjo atsisegti diržus ir atsistoti. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė Karučis. Įvykiai, pasak specialistų, matyt, bus vystęsi taip: taisydamas Karučio aparatą, Fechneris atidarė kabinos stoglangį, veikiausiai todėl, kad po žemu kupolu negalėjo laisvai judėti. Tai buvo realu, nes tokių mašinų kabinos nėra hermetiškos ir tik apsaugo nuo atmosferinių įtakų ir vėjų. Vykdant šias manipuliacijas, matyt, sugedo Fechnerio deguonies aparatas, ir jis, netekęs orientacijos, išvirto pro atdarą kupolą ir nukrito į okeaną.

Tokia pirmosios okeano aukos istorija. Kūno ieškojimas — su skafandru jis privalėjo plaukioti ant bangų — nedavė rezultatų. Beje, gal jis ir plaukiojo. Kruopščiai išnaršyti tūkstančius kvadratinių mylių kone be paliovos rūko lopiniais nuklotos banguojančios dykumos buvo tiesiog neįmanoma.

Ligi sutemstant — grįžtu prie ankstyvesnių įvykių — sugrįžo visi gelbėjimo aparatai, išskyrus didelį krovininį malūnsparnį, kuriuo buvo išskridęs Bertonas.

Jis pasirodė virš bazės kone po valandos, užstojus sutemom, kai jau rimtai buvo susirūpinta. Bertoną buvo ištikęs nervinis šokas. Išlipęs iš aparato, jis tuoj puolė bėgti, sulaikytas rėkė ir verkė. Buvo labai keista matyti tokioj būklėj vyrą, išskraidžiusį kosmose septyniolika metų, kartais sunkiausiom sąlygom.

Gydytojai tarė, kad Bertonas bus apsinuodijęs. Po dviejų dienų Bertonas, kuris net atgavęs tam tikrą pusiausvyrą nenorėjo nė valandėlei išeiti iš pagrindinės ekspedicijos raketos nei artintis prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į okeaną — pareiškė norįs duoti raportą apie savo skridimą. Jis primygtinai to reikalavo, tvirtindamas, jog tai esąs didžiausios svarbos dalykas.

Išnagrinėjusi šį raportą, ekspedicijos taryba pripažino, kad tai yra liguistos, atmosferos dujų apnuodytos vaizduotės padarinys, ir prijungė ne prie ekspedicijos istorijos, o prie Bertono ligos istorijos. Tuo viskas ir baigėsi.

Šitiek aš radau metraščio priede. Man buvo aišku, kad svarbiausias čia yra pats Bertono raportas — tai, kas privedė šį prityrusį pilotą prie nervinio sukrėtimo. Vėl ėmiau kraustyti knygas, bet „Mažojo apokrifo” surasti nepavyko. Aš labai pavargau, todėl atidėjau tolimesnius ieškojimus ligi rytojaus ir išėjau iš kambario.

Eidamas pro aliuminius laiptus, pamačiau ant jų iš viršaus krintančios šviesos lopus. Vadinasi, Sartorijus dar tebedirba, taip vėlai! Pagalvojau, kad reikia su juo susitikti.

Viršuje buvo kiek šilčiau. Plačiame, žemame koridoriuje dvelkė vėjelis. Popieriaus juostelės pleveno virš ventiliacijos angų. Didžiosios laboratorijos durys buvo padarytos iš storos grublėto stiklo plokštės, įstatytos į metalinius rėmus. Iš vidaus stiklas buvo uždengtas kažkuo tamsiu; šviesa sklido tik pro siaurus palubės langus. Paspaudžiau rankeną. Kaip ir tikėjausi, durys nepajudėjo. Viduje buvo tylu, tik kartas nuo karto girdėjosi silpnas lyg dujų liepsnelės šnypštimas. Pasibeldžiau — jokio atsakymo.

— Sartorijau! — pašaukiau. — Daktare Sartorijau! Čia aš, naujokas Kelvinas! Turiu su tamsta pasimatyti, prašom atidaryti!

Silpnas čežėjimas, tarsi kas žengtų per suglamžytą popierių, ir vėl tyla.

— Čia aš, Kelvinas! Juk esate apie mane girdėjęs! Atskridau „Prometėju” prieš porą valandų! — šaukiau, pridėjęs lūpas prie plyšelio tarp staktos ir durų. — Daktare Sartorijau! Čia nieko nėra, tik aš! Prašom atidaryti.

Tyla, Paskui vos girdimas šnaresys. Keletą kartų kažkas džergžtelėjo, labai aiškiai, lyg dėliojant metalinius įrankius ant metalinio padėklo. Ir staiga… aš apstulbau. Pasigirdo serija smulkučių žingsniukų, tarsi bėgiotų vaikas. Tankus, skubrus mažų kojyčių trepsėjimas. Nebent… nebent kas imitavo jas nepaprastai mitriai, barbendamas pirštais į kokią tuščią gerai rezonuojančią dėželę.

— Daktare Sartorijau!! — subliuvau aš. — Atidarot tamsta ar ne?!

Jokio atsakymo, tik vėl tas vaikiškas lakstymas ir podraug keletas sparčių silpnai girdimų, plačių žingsnių. Atrodė, kad žmogus eina pirštų galais. Bet jeigu eina, tai juk negali tuo pat metu imituoti vaiko žingsnių? „Bet pagaliau kokia čia man bėda!” — pagalvojau aš ir jau nebetvardydamas užplūdusio įtūžio, surikau:

— Daktare Sartorijau!!! Ne tam skridau šešiolika mėnesių, kad žiūrėčiau čia jūsų komedijų!!! Skaičiuoju ligi dešimties. Paskui laužiu duris!!!

Abejojau, ar man tai pavyks.

Dujinio pistoleto čiurkšlė nėra labai stipri, tačiau buvau pasiryžęs kaip nors įvykdyti savo grasinimą, nors ir būtų reikėję ieškoti sprogmenų, kurių tikriausiai nestigo sandėlyje. Tariau sau, kad man nevalia nusileisti, negaliu lošti tomis beprotybės paženklintomis kortomis, kurias bruka man į rankas situacija.

Pasigirdo keistas garsas lyg kas su kuo galynėtųsi arba ką stumtų, užuolaida iš vidaus atsitraukė gal per pusę metro, lieknas šešėlis krito ant matinių tarsi apšerkšnijusių durų plokštės, ir pakimęs diskantas prabilo:

— Atidarysiu, bet prižadėkite, kad neisite vidun.

— Tai kam tąsyk ketinate atidaryti!? — riktelėjau aš.

— Išeisiu pas jus.

— Gerai. Prižadu.

Lengvai spragtelėjo pasuktas spynoje raktas, paskui tamsi figūra, užstojusi pusę durų, vėl aklinai užtraukė užuolaidą, pasigirdo kažkoks nesuprantamas bruzdėjimas — lyg sutreškėjo stumdomas medinis staliukas, paskui šviesios durys prasivėrė, ir Sartorijus prasmuko koridoriun.

Jis stovėjo prieš mane, užstodamas duris. Buvo nepaprastai aukštas, liesas, atrodė, kad po kreminiu triko tėra vieni kaulai. Kaklą buvo apsimuturiavęs juoda skarele; per petį kabojo dvigubai sulenktas reagentų apdegintas apsauginis laboratorinis apsiaustas. Nepaprastai siaurą galvą laikė pakreipęs į šoną. Kone pusę jo veido dengė išgaubti juodi akiniai, tad akių pamatyti negalėjau. Jo buvo ilgas apatinis žandikaulis, pamėlusios lūpos ir didžiulės tarsi nušalusios irgi pamėlusios ausys. Nesiskutęs. Ant riešų karojo raiščiais užkabintos priešspindulinės raudonos gumos pirštinės. Stovėjome taip valandėlę, žvelgdami į kits kitą su neslepiamu neprielankumu. Jo plaukų likučiai (atrodė, tarsi pats būtų kirpęsis ežiuku mašinėle) buvo švino spalvos, veidas apžėlęs žilais šeriais. Kakta įdegusi, kaip Snauto, bet įdegimas baigėsi maždaug ties kaktos viduriu horizontalia linija. Matyt, saulėje jis mūvėjo kokią kepurėlę.

— Klausau, — tarė jis pagaliau.

Man rodėsi, kad jis ne tiek laukia, ką jam pasakysiu, kiek klausosi įsitempęs, kas dedasi jam už nugaros, vis remdamasis pečiais į stiklinę plokštę. Gerą valandėlę nežinojau ką sakyti, bijojau leptelti kokią kvailystę.

— Vadinuosi Kelvinas… turite būti girdėjęs apie mane, — pradėjau. — Esu, tai yra… buvau Gibariano bendradarbis…

Jo liesas visas statmenų raukšlių išvagotas veidas — šitaip tikriausiai atrodė Don Kichotas — buvo be jokios išraiškos. Juoda nukreipta į mane akinių plokštė be galo trukdė man kalbėti.

— Sužinojau, kad Gibarianas… kad jo nebėra. — Man užgniaužė kvapą.

— Taip. Klausau?..

Šie žodžiai nuskambėjo nekantriai.

— Jis nusižudė?.. Kas rado kūną, jūs ar Snautas?

— Kodėl jūs kreipiatės į mane? Argi daktaras Snautas jums nepasakė?..

— Norėjau išgirsti ką jūs galite šiuo klausimu pasakyti…

— Jūs psichologas, daktare Kelvinai?

— Taip. O ką?

— Mokslininkas?

— Taip. Ką tas turi bendro…

— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdešimt minučių, o jūs, užuot stengęsis įsitraukti į Stotyje vykdomų darbų eigą, kas būtų savaime suprantama, negana to, kad mėginote įžūliai įsiveržti į laboratoriją, dar tardote mane tarsi būčiau įtariamas.

Aš susivaldžiau visom išgalėm, net prakaitas išpylė kaktą.

— Jūs esate įtariamas, Sartorijau! — tariau slopiu balsu. Norėjau žūtbūtinai jį įgelti, todėl pridūriau įsiutęs:

— Ir puikiai tai žinote!

— Jeigu jūs, Kelvinai, to neatšauksite ir neatsiprašysite manęs, paduosiu skundą radijo raportu!

— Už ką man atsiprašinėti? Už tai, kad užuot priėmęs mane, užuot dorai supažindinęs su tuo, kas čia dedasi, jūs užsidarote ir užsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jūs galutinai išprotėjote?! Kas jūs pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumėt man?!

Nė pats nežinau, ką rėkiau. Jis nė nekrustelėjo. Tik išblyškusia poringa oda varvėjo dideli prakaito lašai. Staiga aš supratau: jis išvis manęs nesiklauso! Paslėpęs už nugaros abi rankas, jis visom jėgom laikė duris, kurios lengvai sudrebėjo, tarsi kas spaustų jas iš kitos pusės.

— Eikite… — pralemeno jis keistu, plonu balsu. — Jūs… dėl dievo! Eikite! Eikite apačion, aš ateisiu, ateisiu, padarysiu viską, ko panorėsite, tik prašau, eikite!!!

Jo balse buvo tokia kančia, jog aš, aiškiai suglumęs, instinktyviai pakėliau abi rankas, norėdamas padėti jam prilaikyti duris, nes aiškiai mačiau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi būčiau peiliu užsimojęs, tad aš ėmiau trauktis atbulas, o jis čia šaukė falcetu,Eik! eik!” — čia vėl: „Grįžtu jau! Jau grįžtu! Jau grįžtu!!! Ne, ne!!!”

Jis pravėrė duris ir puolė vidun. Man pasirodė, kad jo krūtinės aukštyje švystelėjo kažkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, užuolaida švystelėjo į šoną, stikliniame ekrane šmėstelėjo didelis aukštas šešėlis, užuolaidos grįžo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dėjosi!? Sutrepsėjo žingsniai, triukšmingos lenktynės liovėsi, šaižiai džergžtelėjo stiklas, ir išgirdau krykščiantį vaiko juoką…

Kojos man drebėjo, apsidairiau į visas puses. Buvo tylu. Atsisėdau ant žemos plastikinės palangės. Sėdėjau gal ketvirtį valandos, nė pats nežinau, ar laukdamas kažko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorėjo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kažkur aukštai išgirdau pratisą džeržgesį, ir viskas aplinkui nušvito.

Iš savo vietos mačiau tik dalį koridoriaus, kuris juosė laboratoriją. Ši patalpa buvo pačiame Stoties viršuje, po pat aukštutiniu šarvų skydu. Išorinės sienos čia buvo įdubusios ir nuožulnios, su panašiais į šaunamąsias angas langais, išdėstytais kas keli metrai. Išorinės sklendės kaip tik kilo į viršų, melsva diena baigėsi. Pro storus stiklus plykstelėjo akinanti šviesa. Kiekviena nikelinė lystelė, kiekviena rankena sutvisko it maža saulė. Laboratorijos durys — toji didelė grublėto stiklo plokštė — nušvito lyg pakuros anga. Aš žiūrėjau i savo papilkėjusias toje pamėkliškoje šviesoje sudėtas ant kelių rankas. Dešinėje laikiau dujinį pistoletą, neturėjau supratimo, kada ir kaip ištraukiau jį iš dėklo. Įdėjau atgal. Jau žinojau, kad nepadėtų netgi atomsvaidis; ką gi galėčiau su juo daryti? Išversti duris? Įsibrauti laboratorijon?

Atsistojau. Nyrantis už okeano panašus į vandenilio sprogimą diskas pasiuntė man horizontalų pluoštą kone materialių spindulių. Kai jie pasiekė skruostą (aš jau lipau laiptais žemyn), pajutau lyg įkaitintos geležies prisilietimą.

Nulipęs ligi pusės laiptų, apsigalvojau ir grįžau viršun. Apėjau aplink laboratoriją. Kaip jau sakiau, ją juosė koridorius. Nuėjęs apie šimtą žingsnių, atsidūriau kitoje pusėje, prieš visiškai panašias stiklines duris. Nebandžiau jų atidaryti, žinojau, kad yra užrakintos.

Ieškojau kokio langelio plastikinėje sienoje, kokio plyšelio; mintis slaptai stebėti Sartorijų man neatrodė niekšinga. Norėjau atsikratyti spėliojimų ir sužinoti tiesą, nors neįsivaizdavau, kaip ją suprasiu.

Man šovė į galvą, kad į laboratorijos sales šviesa sklinda pro lubų langus, prakirstus šarvuose, ir jeigu išeičiau laukan, gal galėčiau pažvelgti pro juos į laboratoriją. Reikėtų nulipti apačion, pasiimti skafandrą ir deguonies aparatą. Stovėjau prie laiptų, svarstydamas, ar verta tai daryti. Labai galimas daiktas, kad viršutinių langų stiklai matiniai. Bet kas gi man beliko? Nulipau į vidurinį aukštą. Turėjau praeiti pro radijo stotį. Durys buvo atlapos. Snautas sėdėjo fotelyje kaip buvau jį palikęs. Jis miegojo, bet išgirdo mano žingsnius ir krūptelėjęs atsimerkė.

— Alio, Kelvinai! — pašaukė kimiu balsu. Aš tylėjau.

— Na kaip, sužinojai ką nors? — paklausė.

— O kaipgi, — atsakiau iš lėto. — Jis ne vienas. Snautas perkreipė lūpas.

— Na mat. Tai jau šis tas. Turi svečių, sakai?

— Nesuprantu, kodėl nenorite pasakyti, kas čia dedasi, — tariau lyg tarp kitko. — Juk būdamas čia vis vien sužinosiu, anksčiau ar vėliau. Tai kam tos paslaptys?

— Suprasi, kai tave patį aplankys svečiai, — atsakė Snautas. Man rodėsi, kad jis kažko laukia ir jam nelabai norisi kalbėti.

— Kur eini? — paklausė, kai aš apsisukau. Aš neatsakiau.

Raketodrome niekas nepasikeitė. Ant pakylos stovėjo kiaurai atdara mano apsvilusi kapsulė. Priėjau prie stovo su skafandrais, ir staiga visiškai netekau noro eiti laukan. Apsisukau vietoje ir nulipau stačiais laiptais apačion, kur buvo sandėliai.

Siaurame koridoriuje buvo prikrauta balionų ir viena ant kitos sustatytų dėžių. Pliko metalo sienos melzganai blizgėjo šviesoje. Dar keliasdešimt žingsnių, ir po skliautais pasirodė balti apšerkšniję šaldymo aparatūros vamzdžiai. Nuėjau pagal juos. Jie vedė pro stora plastikine apykakle pridengtą movą į sandariai uždarytą patalpą. Kai atidariau sunkias, sulig dviem plaštakom storumo guma apkaltais pakraščiais duris, į mane padvelkė ligi pat kaulų smelkiantis šaltis. Sudrebėjau. Iš apšerkšnijusių gyvatukų tankynės buvo nukarę ledokšniai… Čia taip pat stovėjo sniego sluoksniu apsitraukusios dėžės, dėželės, lentynose pasieniais buvo prikrauta skardinių ir permatomu plastiku apvyniotų kažkokių gelsvų riebalų luitų.

Gilumoje statinės pavidalo lubos leidosi žemyn. Ten kabojo stora ledo adatėlėm žaižaruojanti užuolaida. Praskleidžiau jos kraštą. Ant aliuminių grotų gulėjo pilka drobule apklotas kažkoks didelis, pailgas pavidalas. Kilstelėjau palos pakraštį ir pamačiau perkreiptą Gibariano veidą. Juodi plaukai su žila sruoga virš kaktos buvo glotniai prigulę prie kaukolės. Smarkiai išsišovęs Adomo obuolys užlaužtame kakle. Išdžiuvusios akys žvelgė stačiai į lubas, vienos akies kamputyje susitvenkęs drumstas sušalusio vandens lašelis. Šaltis mane kiaurai persmelkė, aš verste prisiverčiau nekalenti dantimis. Vis tebelaikydamas marškos kampą, kita ranka paliečiau jo skruostą. Atrodė, lyg būčiau palietęs sušalusią pliauską. Neskusta oda pašiurpusi, su prasikalusiais juodais taškeliais. Lūpose sustingusi begalinės niekinamos kantrybės išraiška. Nuleisdamas marškos kampą, pastebėjau, kad kitapus lavono iš po klosčių išlindę keletas juodų pailgų karolių ar pupelių grūdų, nuo mažiausio ligi didelio. Aš nustėrau.

Tai buvo basų kojų pirštai, regimi iš pėdų pusės, pailgi pirštų minkštimėliai buvo kiek prasiskėtę. Po suglamžytu drobulės kampu gulėjo prisiplojusi negrė.

Ji gulėjo kniūpsčia, tarsi kietai įmigusi. Colis po colio nutraukiau storą audeklą. Galva, apaugusi susiraizgiusiom mažom melsvom garbanėlėm gulėjo juodo stambaus peties įlinkime. Pro blizgančią nugaros odą buvo išsišovę stuburo slanksteliai. Didžiulis kūnas nekrutėjo. Dar kartą pažvelgiau į basus jos kojų padus, ir mane apstulbino keistas dalykas: jie nebuvo susiploję nei sugrubę nuo svorio, kurį turėjo pakelti, jų oda net nebuvo suragėjusi nuo vaikščiojimo basom, ji buvo tokia pat plona, kaip pečių ar rankų.

Šį įspūdį patikrinau palietęs jas, tai man buvo kur kas sunkiau, negu paliesti negyvą kūną. Tada atsitiko neįtikėtinas dalykas: šis dvidešimt penkių laipsnių šaltyje gulintis kūnas buvo gyvas, jis pajudėjo. Negrė prisitraukė koją it miegantis šuo, kai jį paimi už letenos. „Sušals čia”,— pagalvojau aš, bet jos kūnas buvo ramus ir nelabai šaltas, pirštų galais dar jutau švelnų prisilietimą. Žengiau atatupstas už užuolaidos, nuleidau ją ir grįžau koridoriun. Man pasirodė, kad jame neapsakomai karšta. Laiptai vėl atvedė mane prie pat raketodromo. Atsisėdau ant rulonu suvynioto parašiuto ir susiėmiau rankom galvą. Jaučiausi it sumuštas. Nežinojau, kas su manim dedasi. Buvau sugniuždytas, mano mintys slydo į kažkokią prarają, sąmonės netekimas, mirtis, man rodėsi neapsakoma, nepasiekiama malonė.

Pas Snautą ar Sartorijų man nebuvo ko eiti, neįsivaizdavau, kad kas galėtų sujungti į visumą tai, ką ligšiol pergyvenau, ką mačiau, ką liečiau savo rankomis. Vienintelis išsigelbėjimas, priebėga, paaiškinimas buvo pamišimo diagnozė. Taip: būsiu išėjęs iš proto, tuojau pat, kai tik nutūpiau čia. Okeanas šitaip veikė mano smegenis — aš pergyvenau haliucinaciją po haliucinacijos, o jeigu taip, tai nereikia eikvoti jėgų, veltui stengiantis išspręsti tikrovėje neegzistuojančią mįslę, o ieškoti medicinos pagalbos, iššaukti per radiją,Prometėją” ar kokį kitą laivą, pasiųsti SOS signalus…

Tada atsitiko tai, ko visai nesitikėjau: pagalvojęs, kad pamišau, aš nusiraminau.

Aš dabar net labai gerai supratau Snauto žodžius — jeigu tarsim, kad išvis egzistuoja kažkoks Snautas ir kad esu su juo kažkada kalbėjęsis. Juk haliucinacijos galėjo prasidėti daug anksčiau. Kas žino, gal aš vis dar tebesu „Prometėjo” laive, ištiktas staigios protinės ligos; gal viskas, ką pergyvenau, tebuvo mano suerzintos vaizduotės padarinys. Tačiau jei sirgau, galėjau pasveikti, ir tai man teikė išsigelbėjimo vilties, kurios anaiptol negalėjau įžvelgti šiame vos keletą valandų trunkančiame Soliario pergyvenimų košmare.

Todėl visų pirma reikėjo atlikti kokį logiškai apgalvotą eksperimentą su pačiu savim — experimentum crucis (Lot. pažodžiui — išbandymas kryžium.) — kuris parodytų, ar aš iš tikrųjų išėjau iš proto ir tapau savo paties vaizduotės kliedesių auka, ar mano pergyvenimai, nors absurdiški ir neįtikėtini, yra realūs.

Šitaip samprotavau, žiūrėdamas į metalinį kronšteiną, į kurį rėmėsi raketodromo konstrukcija. Tai buvo išsikišęs iš sienos išgaubtomis plokštėmis išklotas plieninis stiebas, nudažytas šviesiai žalia spalva; keliose vietose kokio metro aukštyje dažai buvo apsilupinėję, matyt, juos bus nutrynę pro čia riedantys raketiniai vežimėliai. Aš paliečiau plieną, šildžiau jį valandėlę delnu, pabarbenau į nuvalcuotą apsauginę plokštę; ar gali kliedesys pasiekti tokį realumo laipsnį? Gali — atsakiau pats sau; šiaip ar taip, tai buvo mano specialybė, čia aš nusimaniau.

O ar galima sugalvoti tokį išbandomąjį eksperimentą? Iš pradžių man atrodė, kad ne, nes mano nesveikos smegenys (jeigu jos iš tikrųjų nesveikos) produkuos visokias iliuzijas, kokių iš jų pareikalausiu. Juk ne tik sergant, bet ir normaliausiai sapnuojant pasitaiko, kad kalbamės su mums nepažįstamais žmonėmis, užduodame tiems sapno vaidiniams klausimus ir girdime jų atsakymus; be to, nors tos būtybės iš tikrųjų tėra mūsų psichikos padariniai, lyg kokios laikinai atsiribojusios jos pseudosavarankiškos dalelės, mes nežinome, kokius žodžius jos ištars ligi tol, kol (tame sapne) jos neprabyla į mus. O juk iš tikrųjų tai yra žodžiai, kuriuos sukūrė anoji atribota mūsų pačių proto dalis, ir todėl mes turėtume juos žinoti jau tuomet, kai patys juos sugalvojome, norėdami įdėti juos į fiktyvios būtybės lūpas. Todėl, ką aš užplanuočiau, ką įgyvendinčiau, visad galėčiau sau pasakyti, jog pasielgiau taip, kaip elgiamasi sapnuojant. Ir Snautas, ir Sartorijus galėjo visiškai neegzistuoti tikrovėje, todėl užduoti jiems kokius nors klausimus buvo bergždžias darbas.

Aš pagalvojau, kad galėčiau išgerti kokių stipriai veikiančių vaistų, pavyzdžiui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Šitie fenomenai įrodytų, jog tai, ką pavartojau, egzistuoja iš tikrųjų ir yra materialios, mane supančios tikrovės dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebūtų reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi aš žinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tų vaistų pavartojimas, tiek jų sukelti efektai tebus mano vaizduotės padariniai.

Man jau ėmė rodytis, kad patekęs į šį pamišimo žiedą nesugebėsiu iš jo išsiveržti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima ištrūkti pačiam iš savęs ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalūs, bet staiga man šovė į galvą labai paprasta ir labai vykusi mintis.

Aš pašokau ir nubėgau tiesiai į radijo stotį. Ji buvo tuščia. Žvilgtelėjau į sieninį elektrinį laikrodį. Baigėsi ketvirta valanda nakties, sąlyginės nakties Stotyje, nes lauke žioravo raudona aušra. Skubiai įjungiau tolimo atstumo radijo ryšio aparatūrą ir, laukdamas, kol įšils lempos, dar kartą permąsčiau kiekvieną eksperimento etapą.

Neprisiminiau, kokiu signalu iššaukiama automatinė Soliario sateloido stotis, bet suradau jį lentelėje, kabančioje virš pagrindinio pulto. Pasiunčiau šaukimą Morzės abėcėle ir po aštuonių sekundžių gavau atsakymą. Sateloidas, tikriau tariant jo elektroninės smegenys, atsiliepė ritmingai pasikartojančiais signalais.

Tada pareikalavau, kad jis praneštų man penkto dešimtainio ženklo tikslumu, kuriuos Galaktikos žvaigždžių kupolo meridianus kerta jis dvidešimt dviejų sekundžių intervaluose, skrisdamas aplink Soliarį.

Paskui atsisėdau ir ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo po dešimties minučių. Atplėšiau popieriaus juostelę su išspausdintu rezultatu ir, padėjęs į stalčių (stengiausi į ją nė nežvilgtelėti), atsinešiau iš bibliotekos didelius dangaus žemėlapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros kelionės žinyną ir dar keletą knygų. Paskui ėmiau ieškoti atsakymo į tą patį klausima. Kone valandą sprendžiau lygtis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau tiek daug skaičiavęs, nebent studijuodamas, per praktinės astronomijos egzaminą.

Skaičiavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau šitaip: pagal dangaus žemėlapius gausiu skaičius, ne visiškai sutampančius su sateloido duomenimis. Ne visiškai, kadangi sateloidą veikia Soliario gravitacinės jėgos, jos abi viena aplink kitą besisukančios saulės, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todėl sateloidą ištinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turėsiu dvi eilutes skaičių — gautų iš sateloido ir teoretiškai apskaičiuotų, remiantis dangaus žemėlapiais — padarysiu savo apskaičiavimuose pataisas. Tada abi rezultatų grupės privalo sutapti ligi ketvirtojo ženklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame ženkle, jie atspindės nenumatytą okeano poveikį.

Juk jeigu sateloido pateikti skaičiai nėra tikrovė, tik mano pakrikusios sąmonės vaisius, tai jie nieku būdu negalės sutapti su antra apskaičiuotų duomenų eilute. Mano smegenys gali būti nesveikos, tačiau jokiom aplinkybėm nesugebėtų padaryti apskaičiavimų, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktų daugelio mėnesių. Taigi jei skaičiai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir aš pasinaudojau juo iš tikrųjų, o ne kliedėdamas.

Man drebėjo rankos, kai ėmiau iš stalčiaus popierinę telegrafo juostą ir ištiesiau ją šalia antros, platesnės kalkuliatoriaus juostos. Abi skaičių eilutės, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo ženklo. Nukrypimai pasirodė tik penktajame.

Sudėjau visus popierius į stalčių. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.

Jau buvau beuždarąs stalčių, bet pastebėjau jame pundą nekantria ranka skaičiais išmargintų popieriaus lapų. Išėmiau jį, ir, užmetęs akį, pamačiau, jog kažkas jau buvo daręs panašų į manąjį eksperimentą, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo iš sateloido ne žvaigždžių kupolo duomenų, o Soliario albedo duomenų keturiasdešimties sekundžių intervalais.

Aš nebuvau pamišęs. Užgeso paskutinis vilties spindulėlis. Išjungiau siųstuvą, išgėriau iš termoso sultinio likučius ir nuėjau miegoti.




HARĖ





Apskaičiavimus dariau su kažkokiu nebyliu įniršiu ir tik jis palaikė mane ant kojų. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajėgiau ištiesti lovos kabinoje ir, užuot atkabinęs viršutines užvaržas, patraukiau už turėklo, ir visas patalas užvirto ant manęs. Pagaliau nuleidau lovą, nusimečiau rūbus ir baltinius tiesiai ant grindų, paskui leisgyvis kritau ant pagalvės, net nepripūtęs jos kaip reikiant. Užmigau, neužgesinęs šviesos, net nežinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirodė, kad temiegojau keletą minučių. Kambarį buvo užliejusi rūškana, raudona šviesa. Man buvo vėsu ir gera. Gulėjau nuogas, niekuo neužsiklojęs. Prieš lovą, prie pradengto lango, kažkas sėdėjo krėsle, apšviestas raudonos saulės. Tai buvo Harė. Apsivilkusi balta lengva suknele, užsidėjusi koją ant kojos, basa, tamsūs plaukai sušukuoti atgal, plonas audeklas ištemptas per krūtinę, įdegusios ligi alkūnių rankos nuleistos. Harė nejudėdama žvelgė į mane iš po savo juodų blakstienų. Aš ilgai žiūrėjau į ją, visiškai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai žinai, kad sapnuoji”. Ir vis dėlto norėjau, kad jis išnyktų. Užsimerkiau ir prisiverčiau labai intensyviai to norėti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesėdėjo prieš mane. Lūpas buvo saviškai sustačiusi, tarsi norėdama švilptelti, bet akyse nebuvo nė kibirkštėlės juoko. Prisiminiau viską, ką galvojau apie sapnus aną vakarą prieš užmigdamas. Harė atrodė taip pat, kaip tąsyk, kai mačiau ją gyvą paskutinį kartą, o juk tada jai buvo devyniolika metų. Dabar jai būtų dvidešimt devyneri, bet, žinoma, ji visai nepasikeitė — mirusieji lieka jauni. Ji žiūrėjo į mane vis tomis pačiomis viskuo besistebinčiomis akimis.,Mesiu ką į ją”, — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kažkodėl negalėjau ryžtis — net sapne — svaidyti daiktus į mirusiąją.

— Vargšele, atėjai manęs aplankyti, a? — tariau aš ir truputį išsigandau, nes mano balsas suskambėjo taip tikroviškai, o visas kambarys ir Harė, ir viskas atrodė taip realu, kaip tik begalima įsivaizduoti.

Koks plastiškas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindų daug daiktų, kurių vakar guldamas nė nepastebėjau.,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai čia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Harė…”

— Ar ilgai ketini taip sėdėti?.. — paklausiau aš ir pastebėjau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manęs neišgirstų. Lyg galima būtų girdėti, kas dedasi sapne!

Tuo metu saulė jau kiek pakilo.,Na, — pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti žydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!”

Nurimęs gerai įsižiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš už nugaros. Pro užuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo žavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai užmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kažkokį girgžtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau.

Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane… Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?” — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusižengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę…

Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos mažas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Nežinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė.

Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai dažnai žmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyžuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau.

— Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo užkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip užsigavau pirštą, kad net sušnypščiau. — „Na, dabar viskas baigsis!” — pagalvojau patenkintas.

Tačiau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisėdus, Harė pasitraukė. Nugara atsirėmė į lovos atkaltę. Jos suknelė vos pastebimai virpėjo po pat kairiosios krūties speneliu, į plakančios širdies taktą. Ji žiūrėjo į mane ramiai, susidomėjusi. Pagalvojau, jog geriausia būtų palįsti po dušu, bet tuojau pat susivokiau, kad dušas, kurį sapnuoju, negali pažadinti.

— Iš kur čia atsiradai? — paklausiau aš.

Ji pakėlė mano ranką ir ėmė ją mėtyti savo įprastiniu mostu, suduodama per pirštų galiukus ir gaudydama juos.

— Nežinau, — atsakė Harė, — ar tai blogai?

Ir balsas buvo tas pats, žemas, ir tonas išsiblaškęs. Ji visad kalbėdavo tarsi ne itin paisydama, ką sako, tarsi galvodama jau apie ką kita, todėl kartais atrodydavo nelabai išmintinga, o kartais neturinti gėdos, nes i viską žiūrėjo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiškė vien akyse.

— Ar… kas tave matė?

— Nežinau. Atėjau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?

Harė vis tebežaidė mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame žaidime. Ji paniuro.

— Hare..?

— Ką, mielasis?

— Kaip sužinojai, kur aš esu?

Ji susimąstė. Nusišypsojusi — jos lūpos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vyšnias, nesiskirdavo nuo jų — Harė parodė dantų galiukus.

— Neturiu supratimo. Juokinga, tiesa? Kai įėjau, tu miegojai, bet nežadinau. Nenorėjau žadinti, nes esi pikčiurna. Pikčiurna ir nuobodybė, — į šių žodžių taktą ji energingai mestelėjo mano ranką.

— Buvai apačioje?

— Buvau. Pabėgau iš ten. Tenai šalta.

Ji paleido mano ranką. Guldama ant šono, papurtė galvą, kad plaukai kristų vienon pusėn, ir pažvelgė į mane su ta šypsenėle, kuri tik tada liovėsi mane erzinusi, kai ją pamilau.

— Bet juk… Hare… juk, — veblenau aš.

Pasilenkiau ties ja ir kilstelėjau trumpą suknelės rankovę. Po panašia į gėlytę raupsų skiepo žymele raudonavo mažytė injekcijos dėmelė. Nors ir tikėjausi šito (nes vis instinktyviai ieškojau bent dalelės logikos negalimybėje), man pasidarė bloga. Paliečiau tą žaizdele, kuri paskui metų metus man sapnavosi, kad net pabusdavau dejuodamas sujauktame patale, vis toje pat pozoje, susirietęs kone dvilinkas, taip, kaip kad ji gulėjo, kai radau ją kone atšalusią. Matyt, stengdavausi sapne padaryti tą patį, ką padarė jinai, tarsi norėdamas šitaip išmaldauti atleidimą ar būti su ja tom paskutinėm minutėm, kai ji jau pajuto injekcijos veikimą ir tikriausiai išsigando. Juk ji išsigąsdavo kad ir truputį įsidrėskusi, niekad negalėdavo pakelti skausmo, žiūrėti į kraują, ir staiga padarė tokį baisų dalyką, palikusi penkis žodžius man adresuotame raštelyje. Visad nešiojausi jį piniginėje, nučiurintą, praskydusį per sulenkimus, neturėjau drąsos su juo išsiskirti — tūkstančius kartų man vaidenosi ta valandėlė, kai jinai jį rašė, ir tai, ką ji tada jautė. Bandžiau įsikalbėti, kad ji norėjo tai padaryti taip sau, mane pagąsdinti, tiktai dozę paėmė atsitiktinai per didelę. Visi įtikinėjo mane, kad viskas taip ir buvo arba kad tai bus buvęs momento sprendimas, sukeltas depresijos, staigios depresijos. Tačiau jie nežinojo, ką buvau jai pasakęs penkios dienos prieš tai, ir pasakęs taip, kad kuo skaudžiausiai ją įžeisčiau, nežinojo, kad pasiėmiau savo daiktus, o kai juos kroviausi, jinai tarė nepaprastai ramiai: „Žinai, ką tai reiškia?” — o aš apsimečiau nesuprantąs, nors puikiai supratau. Aš laikiau ją baile ir pasakiau jai tai, — o dabar ji gulėjo skersai lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane, tarsi nežinodama, kad ją nužudžiau.

— Nieko daugiau nesugebi? — paklausė ji. Kambarys buvo raudonas nuo saulės, jos plaukuose žioravo pazarai, ji pažvelgė į savo petį, jai jis parūpo todėl, kad taip ilgai jį apžiūrinėjau, o kai aš atitraukiau ranką, ji priglaudė prie jos šaltą, švelnų skruostą.

— Hare, — pralemenau, — šito negali būti…

— Liaukis!

Jos akys buvo užmerktos, mačiau, kaip virpa jos įtempti vokai, juodos blakstienos lietė skruostus.

— Kur mudu esame, Hare?

— Savo namuose.

— Kur jie yra?

Ji akimirką pravėrė akis ir vėl jas užmerkė. Ji kuteno blakstienomis man ranką.

— Krisai!

— Ką?

— Man gera.

Sėdėjau nejudėdamas, palinkęs prie jos. Pakėliau galvą ir pamačiau veidrodyje virš prausyklos dalį lovos, išsidraikiusius Harės plaukus ir savo plikus kelius. Prisitraukiau koja vieną iš tų pusiau susilydžiusių įrankių, kurie mėtėsi ant grindų, ir paėmiau jį laisvąja ranka. Įrankio galas buvo aštrus. Prisidėjau jį prie odos ties ta vieta, kur buvo rausvas pusapvalis simetriškas randas, ir įsmeigiau į kūną. Smarkiai suskaudo. Žiūrėjau į varvantį kraują, kuris dideliais lašais riedėjo vidine šlaunies puse ir tyliai lašėjo ant grindų.

Ir tas nepadėjo. Kaskart aiškesnės darėsi baisios mintys, kurios klaidžiojo mano galvoje, jau nebesakiau sau: „Tai sapnas”, seniai lioviausi juo tikėjęs, dabar galvojau: „Reikia gintis”. Pažvelgiau į Harės pečius, po plonu audeklu pereinančius į strėnų išlenkimą; jos basos pėdos karojo, nesiekdamos grindų. Ištiesiau ranką, suėmiau jos rausvą kulnį ir perbraukiau pirštais per kojos padą. Jis buvo švelnus it naujagimio.

Jau tikrai žinojau, kad čia ne Harė, ir beveik neabejojau, kad ji pati to nežino.

Basa pėda pajudėjo mano delne, tamsios Harės lūpos juokėsi be garso.

— Liaukis… — sukuždėjo ji.

Švelniai atitraukiau ranką ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamačiau, kad ji atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į mane.

— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailėjau to.

— Mano daiktai?

— Tai ką, turi tik šitą suknelę?

Čia jau buvo žaidimas. Tyčia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, ne, tarsi niekad nebūtume išsiskyrę. Harė atsistojo ir man pažįstamu lengvu bet stipriu judesiu timptelėjo suknelę, pasitaisydama ją. Mano žodžiai ją suintrigavo, nors ji nieko nepasakė, tik apžvelgė kambarį įdėmiu, ieškančiu žvilgsniu ir atsisuko į mane aiškiai nustebusi.

— Nežinau, — tarė bejėgiškai, — turbūt spintoje?.. — pridūrė ir pravėrė spintos duris.

— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau aš. Suradau prie prausyklos elektrinį skustuvą ir ėmiau skustis. Man geriau buvo stovėti nugara į merginą, kad ir kas ji būtų.

Harė vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo visus kampus, pažvelgė pro langą, galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:

— Krisai, man atrodo tarsi kas būtų atsitikę.

Ji nutilo. Aš laukiau, laikydamas rankoj išjungtą skutimosi mašinėlę.

— Tarsi būčiau ką pamiršusi… tarsi būčiau daug ką pamiršusi. Žinau… prisimenu tik tave… ir… ir nieko daugiau.

Aš klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veidą.

— Ar aš… sirgau?

— Na… galima pasakyti ir taip. Taip, kurį laiką kiek negalavai.

— Aha. Tai tikriausiai nuo to.

Harė pralinksmėjo. Nemoku pasakyti, ką aš jaučiau. Kai ji tylėjo, vaikščiojo, sėdėjo, šypsojosi, įsitikinimas, jog čia Harė, buvo stipresnis už maudžiantį nerimą. Bet tarpais, kaip šiuo momentu, man rodėsi, kad tai kažkokia suprastinta Harė, apribota keletu posakių, gestų, judesių. Ji priėjo prie manęs visai arti, įrėmė sugniaužtus kumščius man į krūtinę pačioj pakaklėj ir paklausė:

— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?

— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji šyptelėjo.

— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.

— Kodėl taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia išeiti, — skubriai tariau. — Palauksi manęs, gerai? O gal… esi alkana? — pridūriau, nes pats staiga pasijutau esąs alkanas.

— Alkana? Ne.

Ji papurtė galvą, kad net plaukai pažiro.

— Laukti tavęs? Ilgai?

— Valandėlę, — pradėjau, bet ji nutraukė mane.

— Eisiu su tavim.

— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.

— Eisiu su tavim.

Tai buvo visai kitokia Harė: anoji nebuvo įkyri. Niekad.

— Tai neįmanoma, vaike…

Ji žiūrėjo į mane iš apačios, paskui staiga paėmė man už rankos. Aš paglosčiau jos stangrų, šiltą petį, visai to nenorėdamas, ir ūmai supratau, jog glamonėju Harę. Mano kūnas pripažino ją, norėjo jos, mane traukė prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimės.

Stengdamasis žūtbūt likti ramus, pakartojau:

— Hare, tai neįmanoma. Turi likti čia.

— Ne.

Kaip skambėjo šis žodis!

— Kodėl?

— N…ežinau.

Ji apsidairė ir vėl pakėlė į mane akis.

— Negaliu… — tarė tyliai.

— Bet kodėl gi?

— Nežinau. Negaliu. Man rodos… man rodos…

Ji atkakliai ieškojo savyje atsakymo, o kai jį surado, tai buvo lyg staigmena jai pačiai.

— Man rodos, kad turiu tave vis… matyti.

Sausa šių žodžių intonacija nieko nesakė apie jausmus: čia būta visai ko kito. Ir todėl aš jau suvis kitaip laikiau ją apkabinęs, nors iš išorės niekas nepasikeitė — ji buvo mano glėbyje; žiūrėdamas jai į akis, ėmiau laužti jos rankas atgal. Šis iš pradžių neryžtingas judesys darėsi sąmoningas, aš jau turėjau tikslą. Ieškojau akimis, kuo galėčiau ją surišti.

Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.

Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.

Man nusviro rankos. Palikau ją vidury kambario ir nuėjau prie lentynėlės virš prausyklos. Jaučiau, kad esu patekęs į siaubingus spąstus, ir ieškojau išeities, svarstydamas vis žiauresnius kovos būdus. Jei kas būtų paklausęs, kas su manim darosi ir ką visa tai reiškia, nebūčiau pajėgęs nė žodžio ištarti. Tačiau jau buvau įsitikinęs, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kažkokia baisi ir nesuprantama visuma. Tačiau ne apie tai galvojau šį momentą, o tik stengiausi surasti kokį triuką, kokią priemonę, kuri leistų man pabėgti. Neatsigręždamas jaučiau į save nukreiptą Harės žvilgsnį. Virš lentynėlės sienoje buvo maža parankinė vaistinėlė. Paskubom pažvelgiau, kas joje yra. Radau dėžutę su migdomaisiais ir įmečiau keturias tabletes — maksimalią dozę — į stiklinę. Netgi nelabai slėpiau savo manipuliacijas nuo Harės. Sunku pasakyti, kodėl. Negalvojau apie tai. Įpyliau stiklinėn karšto vandens, palaukiau, kol tabletės ištirps ir priėjau prie Harės, tebestovinčios kambario vidury.

— Pyksti? — tyliai paklausė ji.

— Ne. Išgerk.

Nežinau, kodėl maniau, kad ji paklausys manęs. Ir tikrai — netarusi nė žodžio, ji paėmė man iš rankų stikline ir vienu mauku išgėrė viską ligi dugno. Pastačiau tuščią stiklinę ant staliuko ir atsisėdau kertėje tarp spintos ir knygų lentynos. Harė pamažu priėjo prie manęs ir atsisėdo ant grindų prie krėslo, taip, kaip ne sykį yra dariusi, parietė po savim kojas ir, taip pat gerai man pažįstamu judesiu atmetė atgal plaukus.

Nors jau nėmaž netikėjau, kad čia jinai, kiekvieną sykį, kai atpažindavau šiuos jos mažus įpročius, man sugniauždavo gerklę. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad aš pats turėjau veidmainiauti, dėdamasis, jog manau ją esant Harę. Bet juk ji tikrai laikė save Hare, todėl jos elgesys nebuvo klastingas. Nežinau, kokiu būdu nusprendžiau, kad šitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galėjo būti čia kas nors tikra!

Aš sėdėjau, o ji atsirėmė nugara į mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudančią ranką, mudu beveik nejudėjome. Porąkart nežymiai dirstelėjau į laikrodį. Praėjo pusė valandos, migdomieji vaistai jau turėjo veikti. Harė kažką tyliai sumurmėjo.

— Ką sakai? — paklausiau aš, bet ji neatsakė.

Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodėl? Ir į šį klausimą nerandu atsako. Veikiausiai todėl, kad mano gudrybė buvo pernelyg jau paprasta.

Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsūs plaukai uždengė jį visą, ji alsavo lygiai kaip miegantis žmogus. Aš pasilenkiau, ketindamas perkelti ją lovon. Ūmai ji neatsimerkdama švelniai griebė man už plaukų ir garsiai nusikvatojo.

Aš nustėrau, o Harė nesitvėrė juoku. Prisimerkusi ji žiūrėjo į mane pro akių plyšelius naiviu ir drauge gudriu veidu. Aš sėdėjau, nenatūraliai nustėręs, apdujęs ir bejėgis, o Harė, prisijuokusi į valias, priglaudė veidą prie mano rankos ir nutilo.

— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.

Jos veide atsirado ta pati neramaus susimąstymo išraiška. Žinojau, kad ji nori būti sąžininga. Ji bakstelėjo pirštu į savo mažą nosytę ir pagaliau tarė atsidususi:

— Pati nežinau.

Jos žodžiuose skambėjo nuoširdi nuostaba.

— Elgiuosi kaip idiotė, tiesa? — pradėjo ji. — Taip man staiga kažin kaip… Bet tu irgi geras: sėdi pasipūtęs kaip… kaip Pelvis…

— Kaip kas? — paklausiau aš; man pasirodė, kad būsiu nenugirdęs.

— Kaip Pelvis, juk žinai, tas dručkis…

Betgi Harė be jokios abejonės negalėjo nei pažinti Pelvio, nei girdėti apie jį iš manęs dėl tos paprastos priežasties, kad jis grįžo iš savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. Aš irgi ligi tol nebuvau su juo pažįstamas ir nežinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turėjo nepakenčiamą įprotį užtęsti posėdžius ligi begalybės. Jis vadinosi Pelė Vilis, iš čia ir atsirado sutrumpinta pravardė, taip pat nežinoma, kol jis nebuvo grįžęs.

Harė atsirėmė alkūnėmis į mano kelius ir pažvelgė man į veidą. Aš suėmiau ją už riešų ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi pečių, kol mano pirštai kone susilietė ant jos pulsuojančio nuogo kaklo. Tai galėjo būti ir glamonė, ir sprendžiant iš jos žvilgsnio, ji taip ir suprato. Iš tikrųjų aš tik norėjau įsitikinti, kad jos kūnas yra paprastas, šiltas žmogaus kūnas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sąnariai. Žiūrėdamas į jos ramias akis, pajutau baisų norą stipriai suspausti pirštus.

Jau buvau besugniaužiąs juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ją.

— Kaip tu žiūri… — tarė ji ramiai.

Širdis man taip daužėsi, kad negalėjau žodžio ištarti. Valandėlę užsimerkiau.

Staiga man gimė veikimo planas, nuo pradžios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas nė valandėlės, atsistojau.

— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei būtinai nori, tai eikš su manim.

— Gerai. Ji pašoko.

— Kodėl tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas iš spalvotų kombinezonų krūvos du, sau ir jai.

— Nežinau… matyt, būsiu kur nudėjusi batelius… — pasakė ji netvirtu balsu.

Aš nuleidau jos žodžius negirdomis.

— Ant suknelės jo neužsivilksi, teks ją nusimesti.

— Kombinezono?.. O kam? — paklausė ji ir, nieko nelaukdama, ėmė tempti nuo savęs suknelę. Bet tada paaiškėjo keistas dalykas: jos negalėjai nusivilkti, nes nebuvo jokio užsegimo. Raudonos sagutės per vidurį tebuvo papuošimas. Niekur jokių kablelių ar užtrauktuko. Harė šypsojosi sumišusi. Aš, dėdamasis, jog tai yra paprasčiausias dalykas pasaulyje, paėmiau nuo žemės panašų į skalpelį instrumentą ir perrėžiau suknelę nugaroje ten, kur baigėsi iškirptė. Dabar Harė galėjo nusivilkti suknelę per galvą. Kombinezonas buvo jai didokas.

— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinėjo Harė, kai mudu jau apsirengę ėjome iš kambario. Aš tik linktelėjau galvą. Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, tačiau vedantis i pakilimo aikštelę koridorius buvo tuščias, o radijo stoties durys, pro kurias ėjome, uždarytos.

Stotyje viešpatavo mirties tyla. Harė žiūrėjo, kaip aš mažu elektriniu vežimėliu iš vidurinio bokso į laisvą kelią ridenu raketą. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu būdu valdomi vairai ir tūtos, paskui drauge su startiniu vežimėliu nuridenau raketą į apskritą starto skydo plokštumą po centriniu kupolo kūgiu, prieš tai pašalinęs iš ten savo tuščią kapsulę.

Tai buvo maža raketa, skirta palaikyti ryšį tarp stoties ir sateloido, naudojama vežioti krovinius, o ne žmones, nebent išimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti iš vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudarė plano dalį. Aš, žinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viską, tarsi būčiau ruošęsis tikram startui. Harė, kuri daug kartų lydėjo mane kelionėse, truputį nusimanė apie tai. Dar kartą patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatūrą, paleidau į darbą vieną ir kitą, o kai, įjungus pagrindinę grandinę, užsižiebė signalinės lempelės, išlindau iš ankštos raketos ir pasakiau stovinčiai prie kopėtėlių Harei:

— Lįsk vidun.

— O tu?

— Įlįsiu paskui tave. Paskutiniam reikia uždaryti liuką. Man neatrodė, kad ji būtų iš anksto įtarusi klastą. Kai

Harė kopėtėlėmis įėjo vidun, aš tuoj įkišau pro angą galvą ir paklausiau, ar ji patogiai įsitaisė, o kai išgirdau duslų ankštos erdvės slopinamą,taip”, atsitraukiau ir atsivedėjęs trenkiau liuką. Dviem judesiais įbedžiau abi sklendes į atramą ir paruoštu raktu ėmiau prisukinėti penkis pritvirtinimo varžtus šarvų grioveliuose.

Smaili raketa atsistojo statmenai, tarsi iš tikrųjų būtų bepakylanti į erdvę. Žinojau, kad uždarytai joje merginai neatsitiks nieko blogo — raketoje buvo pakankamai deguonies, ir net truputis maisto, be to, aš visai neketinau kalinti jos ten visą laiką.

Troškau žūt būt turėti bent porą valandų laisvės, kad galėčiau susidaryti planus tolesnei ateičiai ir susitikti su Snautu, dabar jau lygiom teisėm.

Kai baigiau sukti priešpaskutinį sraigtą, pajutau, kad metaliniai statramsčiai, kuriuose tūno raketa, lengvai virpa, bet pagalvojau, kad aš pats, smarkiai mosuodamas dideliu raktu, nenorom išjudinau švininį luitą.

Bet kai žengiau porą žingsnių atgal, pamačiau tai, ko nenorėčiau pamatyti dar kartą.

Visa raketa drebėjo, mėtoma serijomis iš vidaus trankomų smūgių, bet kokių smūgių! Jei vietoj juodaplaukės, lieknos merginos laive būtų buvęs plieninis automatas, tikriausiai nebūtų įstengęs taip konvulsingai sudrebinti aštuonių tonų masės!

Raketodromo lempų atspindžiai žaižaravo ir virpčiojo poliruotame raketos paviršiuje. Smūgių garso aš, tiesa, negirdėjau, raketos viduje buvo visiškai tylu, tik plačiai praskėstos atramos konstrukcijos, kurioje kabojo raketa, virpėdamos it stygos, neteko ryškių kontūrų. Šių virpesių dažnumas buvo toks didelis, jog būgštavau, ar išlaikys šarvas. Drebančiomis rankomis priveržiau paskutinį sraigtą, sviedžiau raktą ir nušokau nuo kopėtėlių. Palengva traukdamasis atatupstas, mačiau, kaip apskaičiuotų tik pastoviam spaudimui amortizatorių varžtai šokinėja savo lizduose. Man pasirodė, kad šarvo kevalas netenka savo monolitinio žvilgėjimo. Kaip patrakęs šokau prie distancinio valdymo pulto, abiem rankom pastūmiau į viršų reaktoriaus ir ryšio paleidimo svirtį. Ir tada iš garsiakalbio, kuris dabar buvo sujungtas su raketos vidumi, išsiveržė lyg koks klyksmas, lyg spiegimas, visiškai nepanašūs į žmogaus balsą, ir vis dėlto aš išgirdau jame besikartojantį kauksmą.,Krisai! Krisai! Krisai!!!”

Negaliu sakyti, kad būčiau aiškiai girdėjęs. Kraujas sruvo man iš apdraskytų rankų, taip chaotiškai ir karštai stengiausi paleisti raketą. Ant jos sienų krito melzgana šviesa. Iš starto aikštelės po išmetamosiomis angomis pliūptelėjo dulkių kamuoliai, pavirto nuodingų kibirkščių stulpu, ir visus balsus užgožė aukštas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant trijų liepsnos stulpų, kurie beregint susiliejo į vieną ugnies koloną ir, palikdama paskui save virpančius įkaitusio oro plakus, išlėkė po atdarą starto šachtą. Sklendės tuoj užsidarė, automatiniai kompresoriai ėmė leisti šviežią orą į pilną aitrių dūmų salę. Aš nieko nesuvokiau. Rankomis atsirėmęs į pultą, degančiais veidais, nuo šiluminio smūgio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, mėšlungiškai gaudžiau orą, pilną degėsių tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonų kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai užsimerkiau, plūstelėjusi liepsna apakino mane. Gerą valandą temačiau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamažėle jie išsisklaidė. Tirpo dūmai, dulkės ir migla, siurbiama pratisai vaitojančių ventiliacijos vamzdžių. Pirmas dalykas, kurį man pavyko pamatyti, buvo žalsvai šviečiantis radaro ekranas. Ėmiau ieškoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ją sugavau, ji jau buvo virš atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleidęs raketos taip aklai, šitokiu pašėlusiu būdu, neturėdamas supratimo, nei kokį greitį jai duoti, nei kur ją nukreipti. Pagalvojau, kad bus paprasčiausia, jeigu įvesiu ją į žiedinę orbitą aplink Soliarį maždaug tūkstančio kilometrų aukštumoje, o tada galėsiu išjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbę, ir nebuvau tikras, ar neįvyks kokia nenumatyta katastrofa. Tūkstančio kilometrų orbita buvo — kaip rodė tabelis — stacionarinė. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintelė išeitis.

Neturėjau drąsos įjungti garsiakalbio, kurį buvau išjungęs tuojau pat po starto. Būčiau kažką padaręs, kad tik vėl neišgirsčiau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko žmogiško. Jau galėjau sau pasakyti, kad visos abejonės buvo išsklaidytos ir pro tariamąjį Harės veidą žvelgė kitas, tikrasis, ir dabar jau pamišimo alternatyva rodėsi išganymas. Kai išėjau iš raketodromo, buvo pirma valanda.




„MAŽASIS APOKRIFAS”





Mano veido ir rankų oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieškodamas Harei migdomųjų vaistų (kad būčiau galėjęs, būčiau nusijuokęs iš savo naivumo), mačiau vaistinėlėje stiklainį 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuėjau į savo kambarį. Atidariau duris ir raudonoje saulėlydžio šviesoje pamačiau, kad krėsle, prie kurio neseniai klūpojo Harė, kažkas sėdi. Baimė sukaustė mane, paniškai šoktelėjau atatupstas, pasinešęs bėgti; tai truko sekundės dalelę. Sėdintysis pakėlė galvą. Tai buvo Snau — tas. Jis sklaidė kažkokius popierius, užsidėjęs koją ant kojos, atsukęs man nugarą (vis tebemūvėjo tas pačias reaktyvų nudegintas drobines kelnes). Šūsnis popierių gulėjo šalimais ant staliuko. Pamatęs mane, atidėjo viską į šalį ir valandėlę žiūrėjo paniuręs, iš po ant nosies galiuko nuleistų akinių.

Žodžio netaręs, nuėjau prie praustuvo, paėmiau iš vaistinėlės skystoką tepalą ir ėmiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laimė, veidas nelabai ištino, o kadangi buvau stipriai užsimerkęs, akys liko sveikos. Keletą didesnių pūslių ant smilkinio ir žando perdūriau sterilia injekcijų adata ir išspaudžiau iš jų skystį. Paskui užsilipinau ant veido du suvilgytus marlės lopus. Visą laiką Snautas atidžiai stebėjo mane. Aš nekreipiau į jį dėmesio. Galiausiai baigiau šią procedūrą (veidas vis labiau peršėjo) ir atsisėdau į kitą fotelį, nuėmęs nuo jo Harės suknelę. Tai buvo paprasčiausia suknelė, tik be susegimo.

Snautas, pasidėjęs ant smailių kelių rankas, kritiškai stebėjo mano judesius.

— Na, tai ką, pasišnekėsim? — man atsisėdus, atsiliepė jis. Aš neatsakiau, tik prispaudžiau beslystantį nuo skruosto

marlės lopą.

— Turėjome svečių, a?

— Taip, — abejingai atsakiau. Nejaučiau nė mažiausio noro taikytis prie jo tono.

— Ir atsikratėme? Na, na, smarkiai griebeisi.

Jis palietė savo apsilupinėjusią kaktą, kurioje jau švietė rausvi šviežios odos lopeliai. Žiūrėjau į juos apdujęs. Kodėl ligšiol manęs neprivertė susimąstyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus įdegimas? Visą laiką maniau, jog tai nuo saulės, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje…

— Bet turbūt pradėjai kukliai? — kalbėjo Snautas, nepaisydamas, jog aš staiga kai ką supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?

— Ko tu nori? Galime pasikalbėti lygiom teisėm. Jei ketini krėsti komedijas, tai verčiau išeik.

— Kartais nenorom būni komediantas, — tarė jis ir pakėlė į mane primerktas akis. — Juk neimsi manęs įtikinėti, kad nepavartojai virvės ir plaktuko? Ar nesvaidei rašaline kaip Liuteris? Ne? Ė, — išsiviepė jis, — tai tu tikras šaunuolis! Net praustuvas sveikas, nemėginai nė sutraiškyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik iš karto, šmaukšt braukšt, įgrūdai, iššovei, ir baigta?! — Snautas pažvelgė į laikrodį. — Todėl dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baigė jis.

Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:

— Tai sakai, kad aš kiaulė?

— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.

— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?

Aš tylėjau.

— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?

Aš žinojau, bet nutariau tylėti.

— Aišku. Tarėme, kad jis pamišo. Pasakė mums kai ką pro duris, bet ne viską. Gal tu net numanai, kodėl jis slėpė, kas pas jį buvo? Na, juk jau žinai: suum cuigue (Kiekvienam savo (lot.)). Bet jis buvo tikras mokslininkas. Pareikalavo, kad duotume jam šansų.

— Kokių šansų?

— Na, manau, kad jis bandė tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, išspręsti, dirbo naktį. Žinai, ką jis darė? Tikriausiai žinai!

— Tie apskaičiavimai, — tariau aš. — Stalčiuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?

— Taip. Bet tada aš dar to nežinojau.

— Kiek tai tęsėsi?

— Viešėjimas? Gal savaitę. Kalbėjomės pro duris. O, kas ten dėjosi! Manėme, kad jį užpuolė haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.

— Kaip tai… jam?!

— Na taip. Jis ėmė, bet ne sau. Eksperimentavo. Šitaip viskas ir ėjo.

— O jūs..?

— Mes? Trečią dieną nutarėme patekti pas jį, išlaužti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norėjome jį gydyti.

— A… tai todėl! — išsprūdo man.

— Taip.

— Ir ten… toje spintoje…

— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nežinojo, kad tuo metu ir mus lankė svečiai. Ir jau negalėjome rūpintis juo. Bet jis to nežinojo. Dabar tai… tai jau yra tam tikra… rutina.

Jis ištarė tai taip tyliai, kad paskutinį žodį ne tiek išgirdau, kiek numaniau.

— Palauk, nesuprantu, — tariau aš. — Tai kaip gi, juk turėjote girdėti. Pats sakei, kad klausėtės. Turėjote girdėti du balsus, taigi…

— Ne. Tik jo balsą, o jeigu ten ir buvo kokie neaiškūs kuždesiai, tai turbūt supranti, kad viską priskyrėme jam…

— Tik jo?.. Bet… kodėl?

— Nežinau. Turiu, tiesa, vieną teoriją tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubėti ją taikyti, juo labiau kad ji ne viską paaiškina. Taigi. Bet tu turėjai kai ką pastebėti jau vakar, antraip būtum palaikęs mus abu pamišėliais?

— Maniau, kad pats būsiu pamišęs.

— Šitaip? Ir nieko nematei?

— Mačiau.

— Ką?!

Jo grimasa jau nebebuvo panaši į šypsnį. Ilgai žiūrėjau į jį, paskui atsakiau:

— Tą… juodukę…

Jis nepašoko, bet visas jo susigūžęs ir priekin palinkęs kūnas nežymiai atsileido.

— Galėjai mane įspėti, — pradėjau, bet jau nebe taip tvirtai.

— Juk įspėjau.

— Kokiu būdu?

— Vieninteliu galimu. Suprask, nežinojau, kas tai bus! To niekas nežinojo, to negalima žinoti…

— Klausyk, Snautai, pora klausimų. Tu… jau turi šiokią tokią patirtį. Ar toji… tai.. kas jai atsitiks?

— Tau rūpi, ar grįš?

— Taip.

— Grįš ir negrįš.

— Ką tai reiškia?

— Grįš tokia, kaip… pirmojo vizito pradžioje. Paprasčiausiai ji nieko nežinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ką tu darei, norėdamas ja atsikratyti, niekad nebūtų buvę. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.

— Kokia situacija?

— Tai priklauso nuo aplinkybių.

— Snautai!

— Ko tu nori?

— Negalime sau leisti tokios prabangos slėpti ką nors vienas nuo kito!

— Tai ne prabanga, — nutraukė jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti… arba palauk! — Jam sublizgo akys.

— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!

Aš nurijau seilę. Nuleidau galvą. Nenorėjau į jį žiūrėti. Verčiau čia būtų buvęs kas kitas, ne jis. Bet neturėjau pasirinkimo. Marlės lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Krūptelėjau nuo jo slidaus prisilietimo.

— Moteris, kurią…— Aš nebaigiau. — Nusižudė. Pasidarė injekciją…

Snautas laukė.

— Nusižudė?.. — paklausė jis, matydamas, kad tyliu.

— Taip.

— Tai viskas? Aš tylėjau.

— Negali būti, kad viskas.

Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.

— Iš kur žinai? Jis neatsakė.

— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus… Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia… Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito… Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas… injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir… viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet… kai atėjau, ji jau buvo mirusi.

— Ak tu, nekaltybe…

Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.

— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.

— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau, — tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet… tai nėra užvis blogiausia.

— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.

— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas… neįvyko. Niekad.

— Nesuprantu… — sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.

— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?

Aš tylėjau.

— Stotis, — tarė jis tyliai. — Tai bus Stotis Soliaris.

— Bet… kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai…

— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie… apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą… Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai… Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai… situacijos… tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.

— Tai… viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?

— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.

Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.

— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!

Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.

— Tu manai, kad tai… okeanas? Kad tai jis? Bet kodėl? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet dėl dievo, kodėl?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti mūsų sąskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, užvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo šėtoniško humoro gyslelę, pakiša mokslinės ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu (angl.).)! Turbūt pats netiki tokiu begaliniu idiotizmu?!

— Tas velnias nėra toks jau kvailas, — iškošė pro dantis Snautas.

Nustebęs pažvelgiau į jį. Man toptelėjo, kad galėjo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dėjosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvinė psichozė?..” — dingtelėjo man, kai Snautas ėmė tyliai kone be garso juoktis.

— Nustatinėji man diagnozę? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia švelnia forma, kad dar nieko nežinai!

— Aha. Velnias pasigailėjo manęs, — tariau aš. Pokalbis man jau įkyrėjo.

— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyčiau tau, kokią klastą mums ruošia iks metamorfinės plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.

— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbęs. Snautas vis tebesišypsojo.

— Turėtumei žinoti, kad mokslas rūpinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodėl kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidėjo tai aštuntą ar devintą dieną po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsakė į spinduliavimą kuriuo kitu spinduliavimu, gal išzondavo juo mūsų smegenis ir išgriebė iš jų kažkokias izoliuotas psichikos saleles.

— Psichikos saleles? Tai mane sudomino.

— Na taip, atplėštus nuo visų kitų procesus, užsisklendusius savyje, prislopintus, užgniaužtus, kažkokius įsižiebusius atminties židinėlius. Jis traktavo juos kaip receptą, kaip kažkokios konstrukcijos planą… Tu juk žinai, kokie panašūs į kits kitą asimetriniai kristalai chromosomų ir tų nukleininių cerebrozidų junginių, kurie sudaro įsiminimo procesų substraktą. Juk paveldimoji plazma yra,įsimenanti” plazma. Taigi okeanas išėmė tai iš mūsų, užfiksavo, o paskui… pats žinai, kas buvo paskui. Bet kodėl tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintų. Tą jis galėjo padaryti kur kas lengviau. Šiaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galėjo padaryti viską, pavyzdžiui, siuntinėti mums antrininkus.

— A! — sušukau aš. — Tai todėl taip išsigandai pirmąjį vakarą, kai aš atėjau!

— Taip. O pagaliau, — pridūrė Snautas, — gal jis taip ir padarė. Ką tu žinai, ar aš iš tikrųjų esu tas doras seniokas Šeškas, kuris atskrido čia prieš dvejus metus…

Jis ėmė tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas būtų jam padaręs dievaižin kokį malonumą, bet tuojau liovėsi.

— Ne, ne, — sumurmėjo jis, — užtenka ir be to… Gal esama ir daugiau skirtumų, bet aš žinau tik vieną: mane ir tave galima užmušti.

— O jų ne?

— Nepatariu mėginti. Klaikus vaizdas!

— Niekuo?

— Nežinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa…

— Atomine bomba?

— Pabandytume!?

— Nežinau. Jeigu tai ne žmonės.

— O jeigu tam tikra prasme — žmonės? Subjektyviai jie žmonės. Jie visiškai nenutuokia, kaip yra atsiradę. Turbūt pastebėjai?

— Taip. Na ir… kaip tai vyksta?

— Regeneruoja neregėtu tempu. Neįmanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vėl ima elgtis kaip… kaip…

— Kaip kas?

— Kaip kad mes įsivaizduojame, kaip tie atminties įrašai, pagal kuriuos…

— Tai tiesa, — patvirtinau aš, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintų skruostų ir laša ant rankų.

— Gibarianas žinojo?.. — staiga paklausiau aš. Snautas atidžiai pažvelgė į mane.

— Ar žinojo tą, ką mes?

— Taip.

— Beveik tikrai.

— Iš kur žinai, sakė tau?

— Ne. Aš radau pas jį vieną knygą…

— „Mažąjį Apokrifą”?! — sušukau, pašokdamas iš vietos.

— Taip. O iš kur tu gali tai žinoti? — staiga susierzinęs, paklausė jis, įbedęs akis man į veidą. Aš nuraminau jį mostu.

— Ramiau, — tariau aš. — Juk matai, kad esu apsvilęs ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laišką.

— Ką sakai?! Laišką? Kas jame parašyta?

— Nedaug. Tiesą sakant, raštelis, ne laiškas. Bibliografinė soliaristinio priedo ir šito „Apokrifo” nuoroda. Kas tas „Apokrifas”?

— Senas dalykas. Gal jis ir turi ką nors bendro su visu tuo. Imk.

Jis išėmė iš kišenės aptrauktą oda nusitrynusiais kampais ploną tomelį ir padavė man.

— O Sartorijus?.. — tarstelėjau, paėmęs knygą.

— Ką Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi… kaip išmano. Jis stengiasi būti normalus, jam tai reiškia — oficialus.

— Na žinai!

— Ogi taip. Buvau kartą drauge su juo atsidūręs tokioje situacijoje, neminėsiu smulkmenų, kad mums aštuoniems liko penki šimtai kilogramų deguonies. Mes vienas po kito metėme kasdieninius užsiėmimus, galiausiai visi vaikščiojome apžėlę, jis vienas skutosi, valėsi batus; toksai jis žmogus. Žinoma, ką jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.

— Nusikaltimas?

— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti kokį naują žodį. Pavyzdžiui, „reaktyvinės skyrybos”. Gėliau skamba?

— Esi nepaprastai sąmojingas, — tariau aš.

— Norėtumei, kad verkčiau? Pasiūlyk ką nors.

— Et, duok man ramybę.

— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar žinai maždaug tiek, kiek aš. Turi kokį planą?

— Ką tu! Neturiu supratimo, ką darysiu, kai… ji vėl pasirodys. Turi pasirodyti?

— Veikiau taip.

— Pro kur gi jie patenka į vidų? Juk Stotis hermetinė. Gal šarvai…

Jis papurtė galvą.

— Šarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dažniausiai svečių susilaukiam pabudę, bet reikia nors retkarčiais pamiegoti.

— Uždarytį juos kur?

— Trumpam tepadeda. Lieka priemonės… žinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir aš.

— Klausyk, Snautai… Tu turi galvoj Stoties likvidavimą. Ir norėtumei, kad iniciatyvos imčiausi aš?

Jis papurtė galvą.

— Tai ne taip paprasta. Aišku, mes visad galime pabėgti, kad ir į sateloidą, ir iš ten pasiųsti SOS. Žinoma, kolegos nuspręs, kad mes pamišėliai, — kokia nors sanatorija Žemėje ligi tol, kol viską gražiausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamišimo atvejų tokiose izoliuotose bazėse. Gal tai ir nebūtų užvis blogiausia. Sodas, ramybė, baltos palatos, pasivaikščiojimai su slaugais…

Jis kalbėjo visai rimtai, susibrukęs į kišenes rankas, įsmeigęs kambario kertėn nereginčias akis. Raudona saulė jau dingo už horizonto ir skiauterėtos bangos tirpo juodoje kaip rašalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virš šito dvispalvio neapsakomai niūraus peizažo plaukė violetiniais pakraščiais debesys.

— Vadinasi, nori bėgti? Ar ne? Dar ne? Jis nusišypsojo.

— Nepalaužiamas nugalėtojau… tu dar neparagavai šito, nes neklausinėtum taip prisispyręs. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.

— O kas?

— Šito nežinau.

— Vadinasi, liekame čia? Manai, kad atsiras priemonė… Snautas pažvelgė į mane, — nugeibęs, raukšlių išvagotu apsilupinėjusią oda veidu.

— Kas žino. Gal ir verta, — tarė galų gale. — Apie jį veikiausiai nieko nesužinosime, bet gal apie save.

Jis nusisuko, pasiėmė savo popierius ir išėjo. Norėjau jį sustabdyti, bet žodis neišsprūdo pro lūpas. Neturėjau ką veikti, tegalėjau laukti. Aš priėjau prie lango ir pažvelgiau į kruvinai juodą okeaną, beveik nematydamas jo. Toptelėjo, kad galėčiau užsidaryti kurioje nors raketoje, tačiau negalvojau rimtai, tas būtų buvę perdaug kvaila; juk visvien būčiau turėjęs išeiti. Anksčiau ar vėliau. Atsisėdau prie lango ir pasiėmiau knygą, kurią man davė Snautas. Šviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys švietė raudonai.

Knygoje buvo kažkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti neginčijamos vertės straipsniai ir darbai. Kiekvieną mokslą visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iškraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikatūrišku

būdu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimimą lydėjo tikra minčių — išsigimėlių banga. Ravintzero knygoje buvo šitokios rūšies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, įžangoje jis atsiribojo nuo šito panoptikumo. Jis paprasčiausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys galės būti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.

Bertono raportas užėmė knygoje deramą vietą. Jis buvo kelių dalių. Pirmąją sudarė jo labai lakoniško laivo žurnalo kopija.

Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi šešioliktos keturiasdešimt minučių užrašai buvo trumpi ir negatyvūs.

,Aukštis 1000 arba 1200, arba 800 metrų, nieko nepastebėta — okeanas tuščias”. Tai kartojosi keletą kartų.

Paskui, 16,40:,Kyla raudonas rūkas. Matomumas 700 metrų. Okeanas tuščias.”

17.00: „Rūkas tirštėja, tyla, matomumas 400 metrų, su prošvaistėm. Leidžiuos į 200.”

17.20: „Esu rūke. Aukštis 200. Matomumas 20–40 metrų. Tyla. Kylu į 400.”

17.45: „Aukštis 500. Rūko lavina ligi horizonto. Rūke — piltuvo formos kiaurymės, pro kurias prasišviečia okeano paviršius. Kažkas vyksta jose. Mėginu patekti į vieną tokį piltuvą.”

17.52: „Matau lyg kokį sūkurį — išmeta geltonas putas. Jis apsuptas rūko sienos. Aukštis 100. Leidžiuosi į 20.”

Tuo baigėsi užrašai Bertono laivo žurnale. Šito vadinamojo raporto tąsa buvo ištrauka iš jo ligos istorijos; tiksliau tariant, tai buvo tekstas Bertono padiktuotų parodymų, pertraukiamų komisijos narių klausimais.

Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdešimties metrų, išlaikyti aukštį pasidarė sunku, nes toje apskritoje be rūko erdvėje gūsiais pūtė vėjas. Turėjau visą dėmesį sukaupti į vairus ir todėl kurį laiką — gal 10 ar 15 minučių — negalėjau pažvelgti iš kabinos. Todėl nenorom patekau į rūką, mane ten sviedė stiprus vėjo gūsis. Tai nebuvo paprastas rūkas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidinė, ji aptraukė man visus langus. Turėjau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumažėjo trisdešimt procentų, nes propeleris nepajėgė įveikti šito ruko pasipriešinimo, ir aš nebegalėjau išlaikyti aukščio. Nusileidau labai žemai ir, bijodamas užkliūti už bangų, paleidau variklius visu greičiu. Mašina išsilaikė tame pačiame aukštyje, bet į viršų nekilo. Turėjau dar keturis raketinių greitintuvų patronus. Nepavartojau jų, galvodamas, kad padėtis gali pablogėti ir tada man jų tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidėjo labai didelė vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kėlimo jėgos matuoklė vis teberodė nulį, ir čia aš nieko negalėjau padaryti. Kai tik patekau į rūką, saulės nebemačiau, bet ten, kur ji buvo, rūkas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliūti į viena tų rūko neaptrauktų vietų, ir tikrai po kokio pusvalandžio man tas pavyko. Įskridau į laisvą kone visiškai apskritą kelių šimtų metrų skermens erdvę. Jos ribas žymėjo smarkiai kunkuliuojantis rūkas, tarsi kilnojamas stiprių konvekcinių srovių. Todėl stengiausi laikytis kuo arčiausiai,skylės” vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebėjau, kad okeano paviršius pasikeitęs. Bangos kone visiškai išnyko, o viršutinis šio skysčio — to, kas sudaro okeaną — sluoksnis pasidarė pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzlės palengva nyko, ir neilgai trukus paviršius visiškai praskaidrėjo, aš galėjau pro keleto metrų storumo sluoksnį žiūrėti į gilumą. Ten tvenkėsi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelėm kilo aukštyn ir, išplaukęs į paviršių, sublizgėdavo kaip stiklas, imdavo glermėti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis darėsi panašus ir labai tirštą, prisvilusį cukraus sirupą. Tasai dumblas, ar gleivės, rezgėsi į storus mazgus, kilo panašiais į kalafiorus gauburiais virš okeano ir palengva formavo įvairius pavidalus. Mane ėmė traukti prie rūko sienos, todėl turėjau porą minučių kovoti su šiuo judesiu posūkiais ir vairu, o kai vėl galėjau pažvelgti apačion, išvydau po savim kažką, kas man priminė sodą. Taip, sodą. Mačiau žemaūgius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas iš tos pačios substancijos, kuri jau buvo visiškai sustingusi lyg geltonas gipsas. Šitaip viskas atrodė; okeano paviršius smarkiai blizgėjo. Aš nusileidau kuo žemiausiai, kad galėčiau gerai apžiūrėti.

Klausimas: Ar tie medžiai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?

Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Šitaip atrodė. Modelis, bet, rasi, natūralaus dydžio. Paskui viskas ėmė sproginėti ir lūžinėti, pro plyšius, kurie buvo visiškai juodi, bangomis skverbėsi į paviršių tirštas dumblas ir stingo, dalis varvėjo, o dalis likdavo, ir viskas ėmė vis smarkiau kunkuliuoti, apsidengė puta, ir aš jau daugiau nieko nebemačiau, tik tą putą. Podraug rūkas ėmė spausti mane iš visų pusių, tat padidinau apsisukimus ir pakilau į 300 metrų aukštį.

Klausimas: Ar esi įsitikinęs, jog tai, ką matei, buvo panašu į sodą, o ne į ką kita?

Bertono atsakymas: Taip. Juk aš pastebėjau ten visokių smulkmenų, pavyzdžiui, kad vienoj vietoj stovėjo išrikiuotos kažkokios kvadratinės dėželės. Paskui man dingtelėjo galvoje, kad tai galėjo būti bitynas.

Klausimas: Tau dingtelėjo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?

Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg iš gipso. Mačiau ir kitokių dalykų. Klausimas: Kokių dalykų?

Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspėjau jų gerai apžiūrėti. Man rodėsi, kad po kai kuriais krūmais guli kokie įrankiai. Jie buvo pailgos formos su išsikišusiais dantimis, tarsi gipsiniai mažų sodininkystės mašinų liejiniai. Bet tuo aš nesu visiškai tikras. Visu kitu — taip. Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija? Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jaučiausi visai gerai, ir dar todėl, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panašaus matęs. Kai pakilau ligi trijų šimtų metrų, rūkas po manim buvo išakytas, atrodė kaip sūris. Vienos skylelės buvo tuščios ir pro jas mačiau, kaip banguoja okeanas, o kitose kažkas kunkuliavo. Nusileidau į vieną tokią kiaurymę ir iš keturiasdešimties metrų aukščio pamačiau, kad po okeano paviršiumi, bet visiškai negiliai, guli siena, tarsi kokio didžiulio pastato siena; ji aiškiai prasišvietė pro bangas ir joje buvo eilės tolygiai išdėstytų stačiakampių angų, panašių į langus. Man net pasirodė, kad kai kuriuose languose kažkas juda. Bet dabar nesu tuo įsitikinęs. Paskui siena ėmė palengva kilti aukštyn ir išniro iš okeano. Nuo jos ištisais kriokliais varvėjo dumblas ir kažkokie gleimėti padarai, tokie gysloti sutirštėjimai. Staiga ji perlūžo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. Aš vėl pavariau mašiną į viršų ir skridau virš pat rūko, kone liesdamas jį važiuokle. Išvydau kitą tuščią piltuvo pavidalo vietą — ji buvo gal keliskart didesnė už pirmąją.

Jau iš tolo pamačiau kažką plaukiojantį. Kadangi daiktas buvo šviesus, kone baltas, man pasirodė, kad tai Fechnerio skafandras, juoba kad jo forma buvo lyg žmogaus. Labai staigiai pasukau mašiną — bijojau, kad galiu praskristi pro tą vietą ir jau nebesurasiu jos. Tada toji figūra lengvai kilstelėjo ir atrodė, tarsi plaukiotų ar stovėtų ligi juosmens bangoje. Skubėjau ir nusileidau taip žemai, jog pajutau, kaip važiuoklė atsitrenkė į kažką minkštą, gal į bangos keterą, nes ji toje vietoje buvo didelė. Tas žmogus, taip, žmogus, buvo be skafandro. Ir vis tiek judėjo.

Klausimas: Ar matei jo veidą?

Bertono atsakymas: Taip.

Klausimas: Kas jis buvo?

Bertono atsakymas: Tai buvo vaikas.

Klausimas: Koks vaikas? Ar buvai jį kada anksčiau matęs?

Bertono atsakymas: Ne. Niekad. Bent neprisimenu. Kai prisiartinau, — mane nuo jo skyrė kokie keturiasdešimt metrų, gal kiek daugiau — pastebėjau, kad čia kažkas ne taip.

Klausimas: Ką nori pasakyti?

Bertono atsakymas: Tuoj paaiškinsiu. Iš pradžių pats nežinojau, kas čia yra, tik vėliau susivokiau: jis buvo nepaprastai didelis. Maža pasakyti — milžiniškas. Jis buvo gal kokių keturių metrų. Gerai pamenu, kad kai trinktelėjau važiuokle į bangą, jo veidas buvo aukštėliau manojo, nors aš sėdėjau kabinoje, taigi buvau kokie trys metrai virš okeano paviršiaus.

Klausimas: Jeigu jis buvo toks didelis, tai iš kur žinojai, kad tai vaikas?

Bertono atsakymas: Nes tai buvo labai mažas vaikas.

Klausimas: Ar nemanai, Bertonai, kad tavo atsakymas nelogiškas?

Bertono atsakymas: Ne. Nėmaž. Todėl, kad aš mačiau jo veidą. Ir kūno proporcijos buvo vaikiškos. Man atrodė, kad tai… kone naujagimis. Ne, perdedu. Jis buvo gal kokių dvejų ar trejų metų. Jo plaukai buvo juodi ir mėlynos akys, didžiulės! Ir buvo nuogas. Visiškai nuogas, it ką tik užgimęs. Jis buvo šlapias, veikiau slidus, taip žvilgėjo jo oda. Tas reginys labai mane paveikė. Jau nebetikėjau jokia fatamorgana. Pernelyg aiškiai mačiau tą vaiką. Jis kilojosi drauge su banga, bet nepriklausomai nuo to dar ir judėjo. Tai buvo šlykštu!

Klausimas: Kodėl? Ką gi jis darė?

Bertono atsakymas: Atrodė, na, kaip kokiame muziejuje, kaip lėlė, bet kaip gyva lėlė. Jis prasižiodavo ir užsičiaupdavo ir darė visokius šlykščius judesius. Taip, nes tai buvo ne jo judesiai.

Klausimas: Kaip tai suprasti?

Bertono atsakymas: Nebuvau priartėjęs prie jo daugiau kaip per keliolika metrų. Dvidešimt metrų gal bus tiksliausias nuotolis. Bet jau esu sakęs, koks jis buvo milžiniškas, ir todėl mačiau jį nepaprastai aiškiai. Jo akys blizgėjo ir išvis jis atrodė kaip gyvas vaikas, tik tie judesiai… tarsi kas būtų bandęs… tarsi kas būtų norėjęs jį išbandyti…

Klausimas: Pasistenk tiksliau paaiškinti, ką tai reiškia…

Bertono atsakymas: Nežinau, ar sugebėsiu. Man taip pasirodė. Intuityviai. Aš negalvojau apie tai. Tie judesiai buvo nenatūralūs.

Klausimas: Ar nori pasakyti, kad, tarkim, rankos judėjo taip, kaip negali judėti žmogaus rankos, kadangi sąnarių judamumas yra ribotas?

Bertono atsakymas: Ne. Visai ne. Tik… Tie judesiai neturėjo jokios prasmės. Kiekvienas judesys juk ką nors reiškia, yra skirtas kam nors…

Klausimas: Taip manai? Naujagimio judesiai gali nieko nereikšti.

Bertono atsakymas: Žinau. Bet naujagimio judesiai yra netvarkingi, nekoordinuoti. Apibendrinti. O anie buvo, a, žinau! Buvo metodiški. Jie vyko paeiliui, grupėmis ir serijomis. Tarsi kas būtų norėjęs ištirti, ką tas vaikas sugeba padaryti rankomis, o ką liemeniu ir burna. Baisiausias buvo veidas — manau todėl, kad veidas labiausiai išraiškus, o anas buvo, kaip… ne, nemoku to pasakyti. Jis buvo gyvas, tačiau tai nebuvo žmogaus veidas. Tai yra, bruožai visai žmogiški, ir akys, ir oda, ir viskas, bet išraiška, mimika — ne.

Klausimas: Ar jis darė grimasas? Ar žinai, kaip atrodo epilepsijos priepuolio ištikto žmogaus veidas?

Bertono atsakymas: Taip. Esu matęs tokį veidą. Suprantu. Ne, čia buvo kas kita. Epilepsijos priepuolyje būna traukuliai ir spazmai, o čia buvo lygūs, ištisai grakštūs judesiai, ar, jei taip galima pasakyti, melodingi. Kitaip apibrėžti nemoku. Veidas taip pat. Veidas negali atrodyti taip, tarsi viena jo pusė būtų linksma, kita liūdna, tarsi viena jo pusė grasintų ar bijotų, o kita — triumfuotų ar panašiai; o to vaiko veidas buvo šitoks. Be to, tie visi judesiai ir mimika vyko nepaprastai greit. Aš buvau ten labai trumpai. Gal dešimtį sekundžių, gal dar mažiau.

Klausimas: Ir nori pasakyti, kad suspėjai viską pamatyti per tokį trumpą laiką? O iš kur žinai, kiek tai truko. Žiūrėjai į laikrodį?

Bertono atsakymas: Ne. Į laikrodį nežiūrėjau, bet aš skraidau nuo šešiolikos metų. Mano profesijoje privaloma numanyti laiką sekundės tikslumu. Tai refleksas. Jis reikalingas nusileidžiant. Pilotas, kuris nesugeba bet kokiom aplinkybėm susiorientuoti, ar koks reiškinys trunka penkias sekundes, ar dešimt, ne ko tevertas. Tas pats pasakytina ir apie stebėjimą. Žmogus metų metus mokosi viską suvokti pačiu trumpiausiu laiku.

Klausimas: Daugiau nieko nematei?

Bertono atsakymas: Mačiau. Bet kitko taip aiškiai neatsimenu. Reikia manyti, dozė man buvo per stipri. Mano smegenys tarsi užsikimšo. Rūkas ėmė kristi, ir turėjau kilti aukštyn. Turėjau, bet neatsimenu, kaip ir kada tai padariau. Pirmąkart gyvenime vos neužsimušiau. Rankos man taip drebėjo, kad negalėjau kaip reikiant nulaikyti vairo. Berods, kažką rėkiau ir šaukiau bazę, nors žinojau, kad nėra ryšio.

Klausimas: Ar bandei tada grįžti?

Bertono atsakymas: Ne. Pakilęs į aukštį, pagalvojau, kad gal kurioje tų skylių yra Fechneris. Žinau, tai skamba absurdiškai. Bet aš taip galvojau. Jeigu dedasi tokie dalykai, — pagalvojau aš, tai gal man pavyks ir Fechnerį surasti. Todėl nutariau nusileisti į tiek skylių, kiek tik bus galima. Bet trečiąkart pamačiau tokį dalyką, jog, pakilęs į viršų, supratau, kad čia ne mano jėgom. Negalėjau. Privalau pasakyti, nors tai jau yra žinoma. Man pasidarė bloga ir aš vėmiau laive. Ligšiol nežinau, ką tai reiškia. Manęs niekad nepykindavo.

Klausimas: Tai buvo apsinuodijimo reiškinys, Bertonai.

Bertono atsakymas. Gali būti. Nežinau. Bet to, ką pamačiau trečiąkart, neišgalvojau, to nepaaiškinsi apsinuodijimu.

Klausimas: Iš kur tu žinai?

Bertono atsakymas: Tai nebuvo haliucinacija. Juk haliucinacija yra tai, ką sukuria mano paties smegenys, taip?

Klausimas: Taip.

Bertono atsakymas: Taigi. O to smegenys negalėjo sukurti. Niekad tuo nepatikėsiu. Jos nesugebėtų šito padaryti.

Klausimas: Verčiau pasakyk, kas tai buvo, gerai?

Bertono atsakymas: Pirmiausia turiu sužinoti, kaip bus traktuojama, ką ligšiol esu pasakęs.

Klausimas: Kokią tai turi reikšmę?

Bertono atsakymas: Man — principinę. Sakiau, kad išvydau tokį dalyką, kurio niekad nepamiršiu. Jeigu komisija pripažins, jog tai, ką pasakiau, yra bent vienu procentu įtikima, vadinasi, reikia pradėti šito okeano tyrinėjimus. Tada pasakysiu viską. O jeigu komisija tars, jog čia tik mano svaičiojimai, nesakysiu nieko.

Klausimas: Kodėl?

Bertono atsakymas: Todėl, kad mano haliucinacijų turinys, kad ir koks jis būtų, yra mano privatus reikalas. O mano eksperimentų Soliaryje turinys — ne.

Klausimas: Ar tai turi reikšti, kad atsisakai toliau duoti bet kokius atsakymus, kol kompetentingi ekspedicijos organai priims nutarimą? Juk turėtum suprasti, kad komisija nėra įgaliota tuojau pat priimti nutarimą.

Bertono atsakymas: Taip.

Tuo baigėsi pirmasis protokolas. Buvo dar fragmentas antrojo, parašyto po vienuolikos dienų.

Pirmininkas:…atsižvelgdama į tai, komisija, susidedanti iš trijų gydytojų, trijų biologų, vieno fiziko, vieno inžinieriaus mechaniko ir ekspedicijos vadovo pavaduotojo, padarė išvadą, kad Bertono papasakoti įvykiai yra haliucinacinis kompleksas, kuris atsirado apsinuodijus planetos atmosfera, — buvo sudirgintos smegenų žievės asociacinės zonos, — todėl Bertonui buvo aptemusi sąmonė, ir tie įvykiai visai arba beveik visai neatitinka tikrovės.

Bertonas: Atsiprašau. Ką reiškia „visai ar beveik visai”? Kas yra,beveik visai”? Kiek tai svarbu?

Pirmininkas: Aš dar nebaigiau. Atskirai užprotokoluota votum separatum (atskira nuomonė (lot.)) fizikos daktaro Arčibaldo Mesendžerio, kuris pareiškė, kad tai, ką papasakojo Bertonas, galėjo, jo manymu, atsitikti tikrovėje ir pridera sąžiningai ištirti. Tai viskas.

Bertonas: Kartoju ankstyvesnįjį klausimą.

Pirmininkas: Labai paprasta. „Beveik visai” reiškia, kad kokie nors realūs reiškiniai galėjo sukelti tavo haliucinacijas, Bertonai. Normaliausiam žmogui gali vėjuotą naktį judantis krūmas pasirodyti gyva būtybė. O ką jau svetimoje planetoje, kai stebėtojo protas yra nuodų veikiamas. Čia nėra tau nieko įžeidžiamo, Bertonai. Tai koks bus tavo nutarimas?

Bertonas: Pirmiau norėčiau sužinoti, kokių pasekmių turės daktaro Mesendžerio votum separatum.

Pirmininkas: Praktiškai jokių. Vadinasi, bandymų šia kryptimi nebus daroma.

Bertonas: Ar protokoluojama tai, ką mes kalbame?

Pirmininkas: Taip.

Bertonas: Tada norėčiau pasakyti, jog, mano įsitikinimu, komisija nesiskaito ne su manim — aš čia niekas — bet su pačia ekspedicijos dvasia. Taigi aš, kaip jau esu sakęs, daugiau į klausimus neatsakinėsiu.

Pirmininkas: Ar tai viskas?

Bertonas: Taip. Bet aš norėčiau pasimatyti su daktaru Mesendžeriu. Ar bus galima?

Pirmininkas: Žinoma.

Tuo baigėsi antrasis protokolas. Kortelės apačioje buvo smulkiu šriftu išspausdinta pastaba, sakanti, kad dr. Mesendžeris kitą dieną apie tris valandas kalbėjosi su Bertonu, paskui kreipėsi į Ekspedicijos Tarybą, reikalaudamas dar kartą išnagrinėti piloto parodymus.

Jis tvirtino, jog to reikalauja nauji papildomi duomenys, kurių jam suteikė Bertonas, bet kuriuos galės paskelbti tik tada, jei Taryba priims teigiamą nutarimą. Taryba, kurią sudarė Šanahanas, Timolis ir Trahieras, atmetė šį pasiūlymą, ir byla buvo baigta.

Knygoje dar buvo fotokopija vieno puslapio laiško, rasto Mesendžerio dokumentuose po jo mirties. Tai būta, matyt, juodraščio, Ravintzeriui nepavyko nustatyti, ar tas laiškas buvo išsiųstas ir kokios buvo jo pasekmės.

„…jos neįtikėtina bukaprotystė, — prasidėjo tekstas. — Rūpindamasi savo autoritetu, Taryba, konkrečiai kalbant, Šanahanas ir Timolis (nes Trahiero balsas nieko nereiškė) atmetė mano reikalavimą. Dabar kreipiuosi betarpiškai į Institutą, bet pats supranti, jog tai tik bejėgiškas protestas. Saistomas pažado, deja, negaliu Tau atskleisti to, ką man yra pasakęs Bertonas. Tarybos sprendimą, reikia manyti, bus paveikęs tas faktas, kad apie savo atradimą jiems pranešė žmogus, neturintis jokio mokslinio laipsnio, nors ne vienas tyrinėtojas galėtų pavydėti tam pilotui sveiko proto ir stebėtojo talento. Prašau Tave atsiųsti man atgaliniu paštu tokius duomenis:

1) Fechnerio biografiją, pradedant vaikyste,

2) viską, ką žinai apie jo šeimą ir šeimos santykius; girdėjau, kad jis paliko našlaičiu mažą vaiką,

3) topografiją tos vietos, kur augo Fechneris.

Dar norėčiau Tau pasakyti, ką aš apie visa tai galvoju. Kaip žinia, netrukus po Fechnerio ir Karučio išskridimo raudonosios saulės centre atsirado dėmė, kuri savo korpuskuliniu spinduliavimu pažeidė radijo ryšį, ypač, pagal sateloido duomenis, pietiniame pusrutulyje, tai yra, ten, kur buvo mūsų bazė. Fechneris ir Karučis buvo nuskridę nuo bazės toliau už visas kitas tyrinėtojų grupes.

Tokio tiršto atkakliai tvyrančio rūko, esant visiškam štiliui, nebuvome pastebėję per visą savo buvimo planetoje laiką ligi pat katastrofos dienos.

Manau, kad tai, ką matė Bertonas, buvo dalis operacijos,Žmogus”, kurią įvykdė anoji lipni pabaisa. Visų Bertono pastebėtų darinių tikrasis šaltinis buvo Fechneris — jo smegenys kažkokios mums nesuprantamos „psichinės vivisekcijos” metu; tai buvo eksperimentinis atkūrimas, kai kurių (turbūt patvariausių) jo atminties pėdsakų rekonstrukcija.

Žinau, kad tai skamba fantastiškai, žinau, kad galiu klysti. Todėl prašau, padėk man; dabar esu Alaryke ir čia lauksiu tavo atsakymo.

Tavo A.”




Aš vos begalėjau skaityti — taip sutemo, jog knyga mano rankoje papilkėjo, paskui raidės ėmė mirguliuoti akyse, bet tuščia puslapio dalis rodė, kad priėjau pabaigą tos istorijos, kuri mano paties pergyvenimų šviesoje pasirodė labai tikėtina. Pasisukau į langą. Virš horizonto tirštoje violetinėje šviesoje it blėstančios žarijos dar švytėjo keli debesys. Tamsos gaubiamas okeanas buvo nematomas. Girdėjau, kaip šiušena popierinės juostelės virš ventiliatorių.

Įšilęs šiek tiek ozonu atsiduodantis oras atrodė sutirštėjęs. Visoje Stotyje viešpatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad mūsų nutarimas pasilikti nėmaž nebuvo didvyriškas. Jau seniai praėjo epocha didvyriškų kovų, drąsių ekspedicijų, baisių mirčių, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, žuvimas. Man jau beveik nerūpėjo, kas yra Snauto ar Sarto — rijaus „svečiai”. „Praeis kiek laiko, — pagalvojau aš, — ir mes liausimės gėdytis ir vengti kits kito. Jei negalėsime „svečių” atsikratyti, tai priprasime prie jų ir gyvensime su jais, o jeigu jų kūrėjas pakeis žaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie naujų, nors tam tikrą laiką spyriosimės, blaškysimės, o gal net kuris nusižudys, bet galiausiai vėl viskas atgaus pusiausvyrą.” Kambario tamsa vis labiau panėšėjo į žemiškąją. Joje tešvietė balti praustuvo ir veidrodžio kontūrai. Aš atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniužulėlį, apsitryniau suvilgytu tamponu veidą ir atsiguliau aukštielninkas į lovą. Kažkur virš manęs palei ventiliatorių čia stiprėjo, čia tilo kažkoks šiugždesys, panašus į peteliškės plazdėjimą. Aš net nemačiau lango, viską gaubė juoduma; nežinia iš kur sklindančios blausios šviesos ruoželis kabojo prieš mane, net nežinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmėje ten, už lango. Prisiminiau, kad aną vakarą išsigandau tuščio Soliario erdvės žvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. Aš nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakėliau prie akių ranką. Laikrodžio ciferblate sušvito fosforinis skaitmenų vainikėlis. Po valandos turėjo patekėti žydroji saulė. Mėgavausi viešpataujančia tamsa, giliai alsavau, tuščias, išsivadavęs nuo bet kokių minčių.

Pasijudinęs pajutau prispaustą prie šlaunies magnetofono dėželę. Taip. Gibarianas. Jo balsas, išlikęs juostoje. Man net į galvą neatėjo atgaivinti jį, paklausyti. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti dėl jo.

Aš paėmiau magnetofoną, norėdamas pakišti jį po lova, ir išgirdau šnaresį, paskui tyliai sugirgždėjo veriamos durys.

— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuždesys. — Ar tu čia, Krisai? Taip tamsu.

— Nieko, — tariau aš. — Nebijok. Eikš čia.




PASITARIMAS





Gulėjau aukštielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padėta man ant peties. Užtvindžiusi kambarį tamsa atgijo. Girdėjau žingsnius. Sienos nyko. Virš manęs kažkas dunksojo ir vis kilo į begalinį aukštį. Aš sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglėbtas be prisilietimo, jutau jos standų, orą išstumiantį vaiskumą. Kažkur labai toli plakė širdis. Sukaupiau visą dėmesį, jėgų likučius ir laukiau agonijos. Ji neatėjo. Tik vis mažėjau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdvė be formos, debesų, žvaigždžių, atitoldama ir didėdama, darė mane savo centru. Aš stengiausi įsisprausti į tai, ant ko gulėjau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslėpė. Aš sugniaužiau rankas, uždengiau jomis veidą. Jo jau nebuvo. Pirštai perėjo kiaurai, norėjau šaukti, rėkti…

Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienų kertės — viskas tarsi apvesta plačiais matiniais brūkšniais, be spalvos — vien kontūrai. Vaiski, perlinė baltuma tyloje už lango. Mano kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pažvelgiau jos pusėn, ji žiūrėjo į mane.

— Tau nutirpo petys?

— Ką?

Ji pakėlė galvą. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, šviečiančios tarp juodų blakstienų. Pajutau jos kuždesio šilumą ir tik paskui supratau žodžius.

— Ne. A, taip.

Aš apkabinau jos pečius. Nuo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas. Pamažu priglaudžiau ją antra ranka.

— Sapnavai blogą sapną?

— Sapną? Taip, sapną. O tu nemiegojai?

— Nežinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip žiūri?

Aš prisimerkiau. Jaučiau tankų, lygų jos širdies plakimą ten, kur lėčiau plakė manoji. „Butaforija”, — pagalvojau. Tačiau manęs niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baimė ir neviltis jau buvo praėję. Buvau toli nuo jų, o, taip toli dar nėra buvęs niekas. Paliečiau lūpomis jos kaklą, nuslydau žemyn, į mažą, glotnų lyg kriauklelės vidus įdubimą prie gerklės. Ir čia plakė pulsas.

Pasirėmiau ant alkūnės. Jokių gaisų, jokios priešaušrio švelnumos, horizontą užliejo elektrinio žydrumo žara, pirmas spindulys pervėrė kambarį it strėlė, viskas sužiro šviesomis, vaivorykštiniai atspindžiai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodėsi, jog šviesa plieskia į kiekvieną sutiktą plokštuma, tarsi norėdama išsivaduoti, išsprogdinti ankštą kambarį. Jau nebebuvo galima žiūrėti. Aš nusisukau. Harės vyzdžiai sumažėjo. Pilkos akys pažvelgė man į veidą.

— Ar jau diena? — paklausė ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrovė.

— Čia visad šitaip, mieloji.

— O mes?

— Ką mes?

— Ilgai čia būsime?

Mane ėmė juokas. Bet kai duslus garsas išsprūdo man iš krūtinės, jis nebuvo panašus į juoką.

— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?

Jos akių vokai nė nevirptelėjo. Harė įdėmiai žiūrėjo į mane. Ar ji mirkčioja? To nežinojau. Ji timptelėjo apklotą: ant jos peties pasimatė maža rausva trikampė dėmelė.

— Ko tu taip žiūri?

— Tu labai graži.

Ji šyptelėjo. Bet tai tebuvo mandagumas, padėka už komplimentą.

— Tikrai? Tu žiūri tarsi tu… tarsi aš…

— Ką?

— Tarsi ko ieškotum.

— Nekalbėk niekų!

— Ne. Tarsi galvotumei, kad man kažkas yra arba, kad tau kažko nepasakiau.

— Ką tu!

— Jeigu giniesi, tai tikrai taip yra. Bet kaip sau nori.

Už liepsnojančių langų tvenkėsi sustingusi melsva kaitra. Prisidengęs ranka akis, susiradau akinius. Jie gulėjo ant stalo. Atsiklaupiau lovoje, užsidėjau juos — ir pamačiau jos atspindį veidrodyje. Ji kažko laukė. Kai vėl atsiguliau šalia, ji nusišypsojo.

— O man? Staiga supratau.

— Akinių?

Aš atsikėliau ir ėmiau ieškoti stalčiuose, ant staliuko palangėje. Radau dvi poras, abi per dideles. Padaviau jai. Ji prisimatavo viena ir antrą. Jie smuko jai ant nosies galiuko.

Pratisai girgždėdamos, ėmė vertis langų sklendės. Akimirka, ir viduje Stoties, kuri it vėžlys įlindo į savo kiautą, stojo naktis. Apgraibom nuėmiau jai akinius ir drauge su savais padėjau po lova.

— Ką darysim? — paklausė ji.

— Kas daroma naktį: miegosim.

— Krisai. - Ką?

— Gal uždėti tau naują kompresą?

— Ne, nereikia. Nereikia… brangioji.

Kai ištariau tuos žodžius, pats nesupratau, ar apsimetinėju, ar ne, bet staiga tamsoje apkabinau apgraibom jos liaunus pečius ir, jausdamas jų virpesį, patikėjau, kad čia jinai. Nors… nežinau. Man staiga pasirodė, kad tai aš ją apgaudinėju, o ne ji mane, nes ji yra tiktai pati savimi.

Paskui aš migdžiausi dar keliskart, bet iš snaudulio mane vis išplėšdavo mėšlungis, besidaužanti širdis rimo palengva, mirtinai pavargęs glaudžiau ją prie savęs, ji rūpestingai lietė mano veidą, kaktą, labai atsargiai, tikrindama, ar neturiu karščio. Tai buvo Harė. Kitos, tikresnės negalėjo būti.

Kai taip pagalvojau, kažkas pasikeitė manyje. Aš lioviausi kovoti ir beregint užmigau.

Mane pažadino švelnus prisilietimas. Kaktą gaivino maloni vėsa. Mano veidą buvo užklojęs kažkas drėgnas ir minkštas. Paskui tas daiktas palengva atsidengė, ir aš pažvelgiau į palinkusį prie manęs Harės veidą. Ji abiem rankom gręžė marlę į porcelianinį dubenėlį. Salia stovėjo buteliukas skysčio nuo nudegimų. Ji nusišypsojo man.

— Na, ir miegi, — tarė ji, vėl dėdama marlę ant kaktos. — Ar skauda?

— Ne.

Aš pajudinau kaktos odą. Tikrai, nudegimų nebejutau. Harė sėdėjo ant lovos krašto, apsigaubusi vyrišku baltu su oranžiniais dryžiais maudymosi chalatu, jos juodi plaukai pažiro ant apykaklės. Rankoves buvo pasiraitojusi ligi alkūnių, kad nekliūtų.

Buvau baisiai išalkęs, gal dvidešimt valandų nieko neturėjau burnoje. Kai Harė nuėmė kompresą, aš atsikėliau. Staiga mano žvilgsnis krito į dvi greta gulinčias visiškai vienodas baltas sukneles su raudonom sagom — pirmą, kurią padėjau jai nusivilkti, perpjovęs iškirptę, ir antrą, kuria apsivilkusi, atėjo vakar. Šį kartą ji pati praardė žirklėmis siūlę. Sakė, kad užtrauktukas tikriausiai bus užsikirtęs.

Tos dvi vienodos suknelės buvo baisiausias dalykas, kokį pergyvenau ligšiol. Harė triūsė prie vaistų spintelės, tvarkydama ją. Aš vogčia nusisukau nuo jos ir ligi kraujo įsikandau ranką. Vis žiūrėdamas į tas dvi sukneles, tiksliau, vieną ir tą pačią, dukart pakartotą, ėmiau trauktis atbulas į duris. Iš čiaupo čiurlendamas vis bėgo vanduo. Atidariau duris, tyliai išsmukau koridoriun ir atsargiai jas uždariau.

Girdėjau, kaip kambaryje sroveno vanduo ir skambčiojo buteliukai. Staiga šitie garsai nutilo. Koridoriuje palubėje degė pailgos lempos, neaiški šviesos dėmė krito ant durų paviršiaus. Aš sukandau dantis ir laukiau, įsitvėręs rankenos, nors nesitikėjau galėsiąs ją išlaikyti. Staigus trūktelėjimas vos neišplėšė man jos iš rankos, bet durys neatsidarė, tik sutirtėjo ir ėmė baisiai treškėti. Apstulbęs paleidau rankeną ir pasitraukiau atbulas. Su durim darėsi kažkas nepaprasta: jų lygi plastmasinė plokštė įlinko tarsi spaudžiama iš mano pusės vidun, į kambarį. Emalė ėmė skilinėti smulkiais lopinėliais, atidengdama plieninę staktą, kuri rietėsi vis labiau. Dabar supratau: užuot stūmusi duris, kurios atsidarinėjo į koridorių, Harė stengėsi atidaryti jas, traukdama į save. Šviesos refleksas išsikreivino baltoje plokštėje it įgaubtame veidrodyje, pasigirdo smarkus trakštelėjimas, ir vientisa nežmoniškai išgaubta plokštė perskilo. Išplėšta iš lizdo rankena įlėkė į kambarį. Angoje beregint pasirodė kruvinos rankos, kurios nepaliovė traukusios — durys perlūžo pusiau, pakibo įstrižai ant vyrių ir man ant krūtinės kūkčiodama puolė pamėlusiu negyvu veidu būtybė, vilkinti baltą oranžiniais dryžiais chalatą.

Jeigu šis reginys nebūtų manęs suparalyžiavęs, aš turbūt būčiau bandęs pabėgti. Harė konvulsingai gaudė orą, jos galva daužėsi man į petį, net plaikstėsi išsitaršę plaukai. Apkabinęs pajutau, kad ji slysta man iš rankų. Prasispraudęs pro suskaldytas duris, įnešiau ją į kambarį, paguldžiau lovon. Jos nagai buvo pasruvę krauju ir aplaužyti. Kai atsuko ranką, pamačiau ligi gyvos mėsos nudraskytą delną. Aš pažvelgiau jai į veidą, atviros akys žiūrėjo pro mane be jokios išraiškos.

— Hare!

Ji kažką neaiškiai sumurmėjo.

Prikišau prie jos akies pirštą. Vokai užsimerkė. Priėjau prie vaistų spintelės. Lova sugirgždėjo. Atsisukau. Harė sėdėjo išsitiesusi ir išsigandusi žiūrėjo į kruvinas rankas.

— Krisai, — sudejavo ji, — aš… aš… Kas man yra?

— Susižeidei, lauždama duris, — tariau abejingai.

Kažkas pasidarė mano lūpoms, ypač apatinei, tarsi ja skruzdės bėginėtų. Prikandau ją.

Harė valandėlę žiūrėjo į nukarusius nuo staktos švarplėtus plastmasės gabalus, paskui nukreipė akis į mane. Jos smakras suvirpo, mačiau, kaip ji stengėsi įveikti baimę.

Atkirpau gabalą marlės, išėmiau iš spintelės miltelių pabarstyti žaizdai ir grįžau prie lovos. Viskas, ką nešiau, ūmai išslydo man iš rankų, stiklainėlis su kolodijum persprogo, bet aš net nepasilenkiau. Vaistai buvo nebereikalingi.

Pakėliau Harės ranką. Uždžiūvęs kraujas dar buvo aprietęs plonu ruoželiu nagus, bet žaizdos jau buvo užgijusios, o delnus aptraukusi jauna, rausva oda. Randai blanko akyse.

Aš atsisėdau, paglosčiau Harei veidą ir bandžiau jai nusišypsoti, nors negaliu pasakyti, kad man tas būtų pavykę.

— Kodėl taip padarei, Hare?

— Ne. Tai… aš?

Ji parodė akimis į duris.

— Taip. Neatsimeni?

— Ne. Tai yra, pamačiau, kad tavęs nėra, labai persigandau ir…

— Ir ką?

— Ėmiau tavęs ieškoti, pagalvojau, kad gal esi vonioje… Tik dabar pamačiau, kad užstojanti vonios duris spinta nustumta į šalį.

— O paskui?

— Nubėgau prie durų.

— Ir ką?

— Nepamenu. Kažkas bus atsitikę.

— Kas?

— Nežinau.

— O ką atsimeni? Kas buvo paskui?

— Sėdėjau čia, lovoje.

— O kaip tave atnešiau, neatsimeni?

Ji abejojo. Lūpų kampučiai nusviro, veidas buvo įtemptas.

— Berods… Galbūt… Pati nežinau.

Ji nuleido kojas ant grindų ir atsistojo. Priėjo prie suskaldytų durų.

— Krisai!

Apkabinau ją per pečius. Ji drebėjo. Ūmai atsisuko ir pažvelgė man į akis.

— Krisai, — kuždėjo ji, — Krisai.

— Nurimk.

— Krisai, o jeigu… Krisai, gal aš sergu nuomariu? Nuomaris, dievuliau! Man norėjosi juoktis.

— Ką tu, brangioji. Čia žinai, durys, na, čia tokios durys…

Mudu išėjome iš kambario, išorinės langų sklendės, pratisai girgždėdamos, atsivėrė, parodydamos sėdantį į okeaną saulės diską.

Pasukome į mažą virtuvėlę kitame koridoriaus gale. Šeimininkavome abu su Hare, išgriozdėme visas spinteles ir šaldytuvus. Aš tuoj pastebėjau, kad valgio gaminimas jai ne itin sekasi ir kad ji ne ką daugiau tesugeba, kaip tik atidarinėti konservų skardines, žodžiu, tiek, kiek ir aš. Aš prarijau dviejų tokių skardinių turinį ir išgėriau nebežinau kiek puodukų kavos. Harė irgi valgė, bet taip, kaip kartais valgo vaikai — nenorėdami daryti nemalonumo suaugusiems, netgi ne prisiversdami, o mechaniškai ir abejingai.

Paskui mudu nuėjome į mažą operacinę šalia radijo stoties. Aš turėjau vieną planą. Pasakiau Harei, kad noriu ją dėl viso pikto ištirti, pasodinau į sudedamą fotelį ir paėmiau iš sterilizatoriaus švirkštą bei adatas. Žinojau kone atmintinai, kas kur yra, taip buvome išmuštruoti Žemėje, Stoties kopijoje. Paėmiau jai iš piršto kraujo lašą, padariau tepinėlį, išdžiovinau jį ekshausteryje ir apdulkinau sidabro jonais aukštame vakuume.

Šio darbo konkretumas veikė raminamai. Harė, gulėdama ant sudedamos kėdės pagalvių, dairėsi po prigrūstą aparatų operacinę.

Tylą nutraukė trūkčiojantis vidaus telefono signalas. Pakėliau ragelį.

— Kelvinas, — tariau, nenuleisdamas akių nuo Harės, kuri dabar buvo apatiška, tarsi nukamuota paskutiniųjų valandų pergyvenimų.

— Tu operacinėje? Pagaliau! — išgirdau palengvėjimo atodūsį.

Kalbėjo Snautas. Aš laukiau, prispaudęs prie ausies ragelį.

— Turi „svečią”, a?

— Taip.

— Ir esi užsiėmęs?

— Taip.

— Mažučiai tyrimai, hm?

— O ką? Nori sužaisti šachmatų partiją?

— Liaukis, Kelvinai. Sartorijus nori pasimatyti su tavim. Tai yra, su mumis.

— Tai bent naujiena, — atsakiau nustebęs. — O kaip su… — nutraukiau ir užbaigiau:

— Ar jis vienas?

— Ne. Blogai išsireiškiau. Jis nori pasikalbėti su mumis. Susijungsime visi trys videofonu, tik ekranus pridengsime.

— Ak šitaip? Tai kodėl tiesiai man nepaskambino? Gėdijasi?

— Kažkas panašaus, — neaiškiai burbtelėjo Snautas. — Tai kaip?

— Kaip susitarsim? Na, sakykim, už valandos. Gerai?

— Gerai.

Mačiau jį ekrane, tik jo veidą, ne didesnį už delną. Valandėlę, tyliai zvimbiant laidui, jis akylai žvelgė man į akis. Galiausiai prabilo, kiek dvejodamas:

— Kaip tau sekasi?

— Pakenčiamai. O tau?

— Manau, kad truputį blogiau, negu tau. Ar galėčiau…

— Nori ateiti pas mane? — atspėjau aš. Pažvelgiau pro petį į Harę. Atlošusi galvą ant pagalvės, ji gulėjo, užsidėjusi koją ant kojos ir nesąmoningai, nuobodžiaudama, mėtė sidabrinį bumbulą, karantį ant grandinėlės prie fotelio atramos.

— Neliesk to, girdi? Neliesk! — išgirdau piktą Snauto balsą. Pamačiau ekrane jo profilį. Daugiau nieko nebegirdėjau, jis uždengė ranka mikrofoną, bet mačiau jo krutančias lūpas.

— Ne, negaliu ateiti. Gal paskui. Taigi už valandos, — tarė jis skubiai, ir ekranas užgeso.

Aš padėjau ragelį.

— Kas čia buvo? — abejingai paklausė Harė.

— Toks Snautas. Kibernetikas. Tu jo nepažįsti.

— Ar dar ilgai tai truks?

— O ką, nuobodžiauji? — paklausiau aš.

Įdėjau pirmą iš serijos preparatą į neutroninio mikroskopo kasetę ir vieną po kitos paspaudžiau spalvotus jungiklių skridinėlius. Jėgos laukai dusliai suūžė.

— Pramogų čia nedaug, ir jeigu mano kukli draugystė tavęs nepatenkins, bus prastai, — kalbėjau išsiblaškęs, darydamas pauzes tarp žodžių, tuo pat metu abiem rankom spausdamas didelę juodą galvutę, kurioje švietė mikroskopo okuliaras, ir sprausdamas akis giliai į minkštą guminę kriauklę. Harė kažką pasakė, bet aš neišgirdau. Mačiau iš viršaus, tarsi iš didelio aukščio milžinišką užlietą sidabrinės šviesos dykumą. Joje, apgaubti lengvo rūko, kūpsojo tarsi suaižėję ir sudūlėję plokšti kalnų rieduliai. Tai buvo raudonieji kūneliai. Išryškinau vaizdą ir, neatitraukdamas akių nuo okuliarų, nėriausi vis gilyn į sidabru tviskantį regėjimo lauką. Podraug sukiojau kairiąja ranka reguliuojamąją stalelio rankeną ir kai gulintis vienišas it riedulys raudonasis kraujo rutulėlis atsirado juodų siūlų susikryžiavime, dar labiau išdidinau vaizdą. Rodėsi, kad objektyvas užslinko ant deformuoto, įdubusiu viduriu eritrocito, kuris dabar atrodė lyg kalnų kraterio skridinėlis su juodais ryškiais šešėliais žiedinės sienelės įgriuvose. Paskui toji sienelė, šiurpsanti susikristalizavusiais sidabro jonų apnašais, išnyko už mikroskopo lauko ribų. Pasirodė drumsti tarsi pro opalinį vandenį matomi aptirpusios išlankstytos baltymų grandinės kontūrai. Stebėdamas juodoje sankryžoje vieną baltyminių nuotrupų sutirštėjimą, palengva stūmiau didinimo svertą tolyn, vis tolyn, kas minutę laukdamas, kada baigsis ši kelionė į gilumą; suplotas vienos molekulės šešėlis pripildė visą okuliarą, vaizdas išryškėjo — dabar!

Tačiau nieko neatsitiko. Turėjau pamatyti virpančias atomų dėmeles, panašias į tirtančius drebučius, bet jų nebuvo. Ekranas tviskėjo tyru sidabru. Pastūmiau svertą ligi galo. Aparatas piktai gaudė, bet aš vis nieko nemačiau. Pasikartojantis skardus signalas skelbė, kad aparatūra perkrauta. Dar kartą pažvelgiau į sidabrinę tuštumą ir išjungiau srovę.

Dirstelėjau į Harę. Ji kaip tik buvo beprasižiojanti žiovauti, bet tuoj mandagiai pakeitė žiovulį šypsena.

— Na, kaip ten mano reikalai? — paklausė ji.

— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad… Geriau nė būti negali.

Aš vis žiūrėjau į ją, vėl jausdamas tas nelemtas skruzdėles ant apatinės lūpos. Kas gi atsitiko? Ką tai reiškia? Šis kūnas, pažiūrėti toks silpnas ir gležnas, o iš tikrųjų nesunaikinamas, pasirodė esąs sudėtas iš nieko? Trinktelėjau kumščiu į cilindrinį mikroskopo korpusą. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, žinojau, kad aparatūra veikia gerai. Buvau žengęs visom pakopom: ląstelės, baltyminis konglomeratas, molekulės — viskas atrodė taip, kaip tūkstantyje preparatų, kuriuos buvau matęs. Bet paskutinis žingsnis žemyn vedė niekur.

Paėmiau jai kraują iš venos ir perpyliau į matavimo cilindrą, padalinau jį porcijom ir ėmiausi analizės. Sugaišau ilgiau, negu tikėjausi, jau buvau atpratęs. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbūt…

Nulašinau koncentruotos rūgšties lašą ant raudono karoliuko. Lašas pradėjo rūkti, papilkėjo, apsitraukė nešvarių putų apnašu. Irimas. Denatūracija. Toliau, toliau! Aš ištiesiau ranką į mėgintuvėlį. Kai vėl pasižiūrėjau į lašą, stiklas vos neiškrito man iš rankos.

Po nešvarių putų sluoksneliu pačiame mėgintuvėlio dugne vėl ėmė augti tamsiai raudona masė. Rūgšties sudegintas kraujas atsistatinėjo! Tai buvo nesąmonė! To negalėjo būti!

— Krisai! — išgirdau tarsi iš labai toli. — Telefonas, Krisai!

— Kas? A, taip, ačiū.

Telefonas skambėjo jau seniai, bet aš tik dabar išgirdau. Pakėliau ragelį.

— Kelvinas.

— Snautas. Perjungiau liniją, taigi visi trys galime kalbėtis vienu metu.

— Sveikinu tamstą, daktare Kelvinai, — pasigirdo aukštas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.

Jis skambėjo taip, tarsi jo savininkas būtų žengęs ant pavojingai linguojančios pakylos — įtarus, budrus ir santūrus.

— Mano pagarba tamstai, daktare, — atsakiau aš.

Man norėjosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar šio linksmumo priežastys man pakankamai aiškios, kad galėčiau jį sau leisti. Ir iš ko man juoktis? Aš laikiau kažką rankoje: mėgintuvėlį su krauju. Krestelėjau jį. Kraujas jau buvo sukrešėjęs. Gal viskas, ką neseniai mačiau, tėra haliucinacija? Gal man tik taip pasirodė?

— Norėjau pranešti kolegoms šiokius tokius samprotavimus, susijusius su… e… fantomais, — girdėjau ir podraug negirdėjau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovėsi į mano sąmonę. Gyniausi nuo to balso, vis tebežiūrėdamas į mėgintuvėlį su sukrešėjusiu krauju.

— Pavadinkime juos padarais F, — skubiai pridūrė Snautas.

— Puiku.

Ekrano viduryje juodavo statmena linija, ženklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusėse turėjo būti mano pašnekovų veidai. Tačiau stiklas buvo tamsus ir tik siaura šviesos juostelė pagal rėmelius rodė, kad aparatūra veikia, bet ekranai kažkuo uždengti.

— Kiekvienas mūsų darė visokius bandymus… — Vėl tas pats atsargumas sniaukrojančiame balse. — Gal visų pirma pasikeistume savo žiniomis, o paskui aš galėčiau pranešti tai, ką nustačiau pats… Gal tamsta pradėkite, daktare Kelvinai…

— Aš?

Staiga pajutau Harės žvilgsnį. Padėjau mėgintuvėli ant stalo taip neatsargiai, kad jis nuriedėjo po stiklo štatyvu, ir, prisitraukęs koja aukštą trikojį, atsisėdau ant jo. Pirmu momentu norėjau atsisakyti, bet pats nustebęs, tariau:

— Gerai. Mažas pasitarimas? Puiku! Nepadariau, galima sakyti, nieko, bet kalbėti galiu. Vieną histologinį preparatą ir porą reakcijų. Mikroreakcijų. Susidariau įspūdį, kad…

Ligi to momento neturėjau supratimo, ką pasakyti. Omai

kažkas prasiveržė manyje.

— Viskas normalu, bet tai kamufliažas. Kaukė. Tai yra tam tikra prasme superkopija: reprodukcija tikslesnė už originalą. Vadinasi, ten, kur žmoguje aptinkame grūdėtumo pabaigą, struktūrinio dalomumo pabaigą, čia, panaudojus subatominę struktūra, kelias veda toliau.

— Palaukite! Kaip jūs tai suprantat? — pasiteiravo Sartorijus.

Snautas tylėjo. O gal tai jo dažnas alsavimas girdėjosi ragelyje? Harė pažvelgė mano pusėn. Aš supratau, kad susijaudinęs paskutiniuosius žodžius kone išrėkiau. Atsitokėjęs susigūžiau ant savo nepatogaus trikojo ir užsimerkiau. Kaip geriau paaiškinti?

— Galutinis konstrukcinis mūsų kūnų elementas yra atomai. Manau, kad padarai F yra sudaryti iš dalelių, mažesnių už paprastus atomus. Daug mažesnių.

— Iš mezonų?.. — pertarė Sartorijus. Jis nėmaž nenustebo.

— Ne, ne iš mezonų… Mezonus būtų galima pastebėti. Šios aparatūros dalomasis pajėgumas čia, pas mane, siekia dešimtį minus dvidešimtajame angstremo. Teisingai? Bet nieko ligi galo nematyti. Taigi ne mezonai. Gal veikiau neutrinas.

— Kaip tai įsivaizduojat? Juk neutrino konglomeratai yra nestabilūs…

— Nežinau. Aš ne fizikas. Galimas daiktas, kad juose stabilizuojasi koks jėgų laukas. Čia aš nenusimanau. Šiaip ar taip, struktūrą sudaro apie dešimt tūkstančių kartų mažesnės už atomus dalelės. Bet čia dar ne viskas! Jeigu baltymų molekulės ir ląstelės būtų sudarytos betarpiškai iš tų,mikroatomų”, tai jos turėtų būti atitinkamai mažesnės. Taip pat ir kraujo kūneliai, ir fermentai. Bet taip nėra. Iš to seka, kad visi baltymai, ląstelės, ląstelių branduoliai tėra kaukė! Tikroji struktūra, atsakinga už „svečio” funkcionavimą, slypi giliau.

— Betgi Kelvinai! — kone suriko Snautas.

Aš išsigandęs nutilau. Pasakiau „svečio”?! Taip, tačiau Harė neišgirdo. Beje, ji visvien nebūtų supratusi. Žiūrėjo pro langą, parėmusi galvą rankomis, jos švelnus taisyklingas profilis išsiskyrė purpurinės žaros fone. Ragelis tylėjo. Girdėjau tik tolimą kvėpavimą.

— Čia esama tiesos, — sumurmėjo Snautas.

— Taip, gali būti, — pridūrė Sartorijus. — Tik iškyla viena kliūtis — okeanas susideda ne iš tų hipotezinių Kelvino dalelių. Jis susideda iš paprastų.

— Bet gal jis sugeba sintezuoti ir tokias, — pareiškiau aš. Omai pajutau apatiją. Šis pokalbis nebuvo netgi juokingas. Jis buvo nereikalingas.

— Bet tai paaiškintų jų nepaprastą atsparumą, — subambėjo Snautas. — Ir regeneracijos tempą. Gal ten, gilumoje, net esama energijos šaltinio, juk jiems nereikia valgyti…

— Prašau žodžio, — atsiliepė Sartorijus.

Jis buvo nepakenčiamas! Kad bent jau nenukryptų nuo savo pasirinkto vaidmens!

— Aš noriu pakalbėti apie motyvus. Padarų F atsiradimo motyvus. Aš iškelčiau klausimą: kas yra padarai F? Tai nėra nei žmonės, nei tam tikrų žmonių kopijos, o tik materializuotos projekcijos to, kas slypi mūsų smegenyse apie tąjį žmogų.

Jo apibrėžimo taiklumas apstulbino mane. Tas Sartorijus, kad ir antipatiškas, vis dėlto nėra kvailas.

— Teisingai, — įsiterpiau aš.— Tai net paaiškina, kodėl pasirodo tokie, o ne kitokie žmo… padarai. Buvo atrinkti patys patvariausi atminties pėdsakai, labiausiai izoliuoti nuo visų kitų, nors, aišku, nė vienas toks pėdsakas negali būti visiškai atsiribojęs, ir „kopijuojant” jį buvo ar galėjo būti užgriebti kitų atsitiktinai netoliese pasitaikiusių pėdsakų likučiai, ir todėl ateivis kartais pasirodo daugiau žinantis, negu kad galėtų žinoti autentiškas asmuo, kurio pakartojimas jis turėtų būti…

— Kelvinai! — vėl šūktelėjo Snautas.

Nustebau, kad tik jisai sudrausdavo mane už neatsargius žodžius. Sartorijus, atrodo, jų nebijojo. Ar tai reiškė, kad jo „svečias” iš prigimties yra ne toks sumanus, kaip Snauto?

Akimirką įsivaizdavau kažkokį neužaugą kretiną, kuris dabar yra pas mokslininką daktarą Sartorijų.

— Taip, taip, mes tai pastebėjome, — atsakė Sartorijus. — Dabar pakalbėkim apie padarų pasirodymo motyvus…

— Visų pirma kažkaip natūraliai atsirado mintis, kad okeanas daro su mumis eksperimentą. Tačiau tai būtų veikiau… netikęs eksperimentas. Jeigu darome tyrimus, tai mokomės iš rezultatų, visų pirma iš klaidų, taigi kartodami juos, įnešame pataisas… O čia nė tokios kalbos negali būti. Tie patys padarai F pasirodo vėl… nepakoreguoti, papildomai neapginkluoti prieš mūsų… bandymus atsikratyti jais…

— Žodžiu, čia nėra funkcionuojančios kilpos su koreguojančiu atgaliniu ryšiu, kaip kad apibūdintų daktaras Snautas, — pareiškiau aš. — Ir kas iš to seka?

— Tik tas, jog kaip eksperimentas tai būtų… niekalas, visais kitais atvejais neįtikėtinas. Okeanas yra… preciziškas. Tą matome kad ir dvisluoksnėje F tvarinių konstrukcijoje. Ligi tam tikros ribos jie elgiasi taip, kaip elgtųsi… tikri… tikrieji…

Jis negalėjo išbristi.

— Originalai, — skubiai pagelbėjo Snautas.

— Taip, originalai. Bet kai situacija peržengia normalias vidutiniško… ė… originalo galimybes, tvarinio F sąmonė tarsi „išsijungia” ir jis ima veikti kitaip, nežmoniškai.

— Tai tiesa, — tariau aš, — bet šitaip mes tik sudarinėjame tų… tų tvarinių elgesio katalogą ir nieko daugiau. Tai tuščias dalykas.

— Aš taip nemanau, — užprotestavo Sartorijus.

Ūmai aš supratau, kuo jis taip mane erzino: jis ne kalbėjo, o sakė kalbą, visai kaip Instituto posėdyje. Matyt, kitaip nemokėjo.

— Čia mes susiduriame su individualybe. Okeanui ši sąvoka neegzistuoja. Taip privalo būti. Man rodosi, kolegos, kad toji mums… ė… opiausia, šokiruojanti eksperimento pusė jam visiškai išsprūsta, nes yra už jo supratimo ribų.

— Manote, kad tai nėra tyčios darbas?.. — paklausiau.

Šis tvirtinimas mane kiek suglumino, tačiau pagalvojęs sutikau, jog negalima jo nepaisyti.

— Taip. Aš netikiu jokia klasta, piktais kėslais, noru kuo skaudžiausiai užgauti… kaip tai daro kolega Snautas.

— Aš visai nepriskiriu jam jokių žmogiškų jausmų, — pirmąkart prabilo Snautas, — bet gal pasakytum, kaip tu aiškini tuos nuolatinius sugrįžimus?

— Gal jis įjungė kokį įrenginį, kuris kartoja vieną ir tą patį ciklą it patefono plokštelė, — tariau aš, slapta norėdamas, mažumėlę įgelti Sartorijui.

— Prašau jus, kolegos, — nesiblaškykime, — pareiškė sniaukrodamas daktaras. — Čia dar ne viskas, ką norėjau pasakyti. Normaliomis sąlygomis manyčiau, kad per anksti daryti netgi preliminarinį pranešimą apie savo darbų eigą, bet, atsižvelgdamas i specifinę situaciją, padarysiu išimtį. Man atrodo, kartoju, man atrodo (tuo tarpu negaliu kitaip pasakyti), jog kolegos Kelvino prielaidose esama tiesos. Turiu galvoje jo neutroninės struktūros hipotezę… Tokios sistemos mums buvo žinomos tik teoretiškai, ir mes nemanėme, kad jas galima stabilizuoti. Čia atsiranda neabejotinų šansų, nes sunaikinus jėgų lauką, kuris suteikia sistemai stabilumo…

Jau ankstėliau aš pastebėjau, kad tas tamsus daiktas, kuris dengė ekraną Sartorijaus pusėje, pasislinko: pačiame viršuje sušvito plyšelis ir pasimatė kažkoks rausvas palengva: judantis daiktas. Dabar tamsi plokštuma staiga nuslinko.

— Šalin! Šalin!!! — pasigirdo langelyje veriantis širdį Sartorijaus klyksmas. Ūmai nusvilusiame ekrane tarp besigalynėjančių su kažkuo daktaro rankų, apmautų parauktais antrankoviais, kokie vartojami laboratorijose, sutvisko auksinis panašus į diską daiktas, ir viskas užgeso, dar man nespėjus suvokti, kad tas auksinis apskritimas yra šiaudinė skrybėlė…

— Snautai? — tariau, giliai atsidusęs.

— Taip, Kelvinai, — atsakė man alsus kibernetiko balsas. Tą akimirką pajutau jam simpatiją. Ir aš tikrai nenorėjau

žinoti, kas pas jį svečiuojasi. — Šiam kartui užteks, a?

— Manau, — atsakiau aš. — Klausyk, jei galėsi, užeik apa — čion arba mano kambarin, gerai? — pasakiau greitai, kad jis nesuspėtų padėti ragelio.

— Gerai, — atsakė jis. — Tik nežinau, kada. Tuo ir baigėsi probleminė diskusija.




PABAISOS





Vidurnakty mane pažadino šviesa. Kilstelėjau ant alkūnės, kita ranka prisidengęs akis. Harė, susisupusi paklode, sėdėjo lovagalyje, susigūžusi, plaukais apkritusiu veidu. Jos pečiai krūpčiojo. Ji be balso verkė.

— Hare!

Ji susigūžė dar labiau.

— Kas tau?.. Hare…

Atsisėdau lovoje dar ne visiškai atsikvošėjęs, palengva išsinerdamas iš košmaro, kuris kamavo mane prieš valandą. Harė drebėjo. Apkabinau ją. Ji atstūmė mane alkūne ir nusisuko.

— Mieloji.

— Nesakyk taip.

— Betgi, Hare, kas atsitiko?

Aš pamačiau jos šlapią, virpčiojantį veidą. Stambios, vaikiškos ašaros riedėjo skruostais, žibėjo smakro duobutėje, lašėjo ant paklodės.

— Tu nemyli manęs.

— Kas tau šauna į galvą!

— Girdėjau.

Pajutau, kad man stingsta veidas.

— Ką girdėjai? Nesupratai, tai buvo tik…

— Ne. Ne. Sakei, kad čia ne aš. Kad eičiau sau. Aš eičiau. Viešpatie! Eičiau, bet negaliu. Nežinau, kas yra. Norėjau ir negaliu. Esu tokia… tokia… niekšinga!

— Vaikeli!!!

Čiupau ją, stipriai prispaudžiau prie krūtinės, viskas susidrumstė, bučiavau jos rankas, šlapius ir sūrius pirštus, kartojau kažkokius pažadus, priesaikas, atsiprašinėjau, sakiau, kad tai buvo tik kvailas, bjaurus sapnas. Ji palengva nurimo, nustojo verkti. Jos akys buvo didžiulės kaip lunatikės. Jau sausos. Ji atsisuko į mane.

— Ne, — tarė ji, — nekalbėk taip, nereikia. Tu nesi man

toks pat…

— Aš ne toks pat! — išsprūdo man lyg aimana.

— Taip. Nemyli manęs. Visą laiką tai jaučiu. Tik apsimečiau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo…

Bet ne. Tu elgiesi… kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!

Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.

— Vaikeli…

— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš…

Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.

— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą…

Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.

— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?

Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.

— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare… Ji laukė.

— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo… kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties… negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs…

— Krisai!

Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.

— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?

Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas”, — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.

— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.

— Nežinau.

— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.

— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip

ir galvoju, ir žinai… Ji sudrebėjo.

— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.

— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.

— Pavyzdžiui?

„Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau”, — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.

— Tai kažkas tokio… aplinkui…

— Nesuprantu?.

— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip… Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių…

— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?

Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.

— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?

— Ką?

— Aš myliu tave. Man norėjosi rėkti.

Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:

„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.

Šeškas

P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink.”

Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.

Prieš vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, aš norėjau peržvelgti literatūra, liečiančią neutroninių sistemų ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darbą, nors dar nežinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelėjo, kad šitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galėtų išvaduoti Snautą ir Sartorijų, o aš pralaukčiau „operaciją” drauge su Hare kur nors už Stoties, pavyzdžiui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, užduodamas jam klausimus, į kuriuos jis atsakinėjo arba išmesdamas kartotekines korteles su lakonišku užrašu „bibliografijoje nėra”, arba siūlydavo man leistis į tokias specialių fizikos darbų džiungles, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Man kažkodėl nesinorėjo išeiti iš šito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, išraižytom kvadratais stalčių su daugybe mikrofilmų ir elektroninių įrašų. Esanti pačiame Stoties centre biblioteka buvo be langų ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas žino, gal todėl man joje buvo gera, nors ieškojimai buvo aiškiai nesėkmingi. Vaikštinėjau po erdvią salę, sustojau prie didžiulio ligi pat lubų stelažo, pilno knygų. Tai buvo gan abejotinos vertės knygos, laikomos čia veikiau kaip atminties ir pagarbos duoklė Soliario tyrinėjimų pionieriams. Lentynose gulėjo apie šeši šimtai tomų — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devynių tomų Gezės monografija. Aš ėmiau tuos tomus, nuo kurių sunkumo sviro ranka, ir varčiau be didelio susidomėjimo, atsisėdęs ant fotelio atramos. Harė irgi susirado kažkokią knygą — pro jos petį perskaičiau kelias eilutes. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų, priklausančių pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezės nuosavybė — „Tarpplanetinis virėjas”… Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidėjusi Harė studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus rūsčioms kosmonautikos sąlygoms, ir vėl ėmiau sklaidyti pagarbą pelniusią knygą, gulinčią ant mano kelių. „Dešimt Soliario tyrinėjimo metų” buvo išleista „Soliarianos” serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturženkliai.

Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga”, atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai”,ilgūnai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad,ilgūnai” yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę,skeletėliai”, nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas”, pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas” tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas” pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną” tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų”, kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus”, pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.

Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.

Vieną dieną giliai po okeano paviršiumi pradeda tamsėti plokščias platus ratas apspurusiais pakraščiais ir tarsi derva aplietu paviršium. Po keliolikos valandų jis ima plaišioti, vis labiau skaidosi ir podraug veržiasi aukštyn, į paviršių. Stebėtojas galėtų prisiekti, kad po juo vyksta arši kova, kadangi iš visų pusių lekia it kokios perkreiptos lūpos, it gyvi raumenuoti užsiveriantys krateriai, nesibaigiančios virtinės žiedinių bangų virsta ant išskydusios gilumoje juodos svirduliuojančios pamėklės ir, stojusios piestu, griūva žemyn. Kiekvieną tokį šimtų tūkstančių tonų plazmos garmėjimą lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, norėtųsi pasakyti, čiaukšnojantis trenksmas. Čia viskas vyksta gigantišku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smūgis tarsi suploja ją ir suskaldo, nuo pavienių plakų, nukarusių it šlapi sparnai, atsiskiria pailgos kekės, jos susiaurėja ir pavirsta nelyginant ilgais karolių vėriniais, susilydo ir plaukia į viršų, tempdamos paskui save tarytum priaugusį prie jų suskaidytą embrioną. O tuo tarpu iš viršaus be paliovos į vis labiau gilėjančią įdubą krinta nauji bangų žiedai. Toksai žaidimas trunka kartais dieną, kartais mėnesį. Kitą kartą tuo viskas ir baigiasi. Sąžiningasis Gezė pavadino šį variantą „neišnešiotu mimoidu”, tarsi būtų tikrai žinojęs, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendęs mimoidas”, atseit, toji polipo formos šviesių ataugų kolonija (paprastai didesnė už miestą Žemėje), kurios paskirtis yra pamėgdžioti aplinkos formas… Aišku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripažino šią paskutinę fazę degeneracine, išsigimimu, mirimu, o aibę sukurtų formų — akivaizdžiai pasireiškusiu atsiskyrusių dalių išsivadavimu iš „motinos” valdžios.

Tačiau Gezė, kuris, aprašinėdamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzdė, ropojanti užšalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazės, šiuo atveju taip buvo įsitikinęs savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didėjančio tobulumo laipsnį.

Iš aukštai stebimas mimoidas atrodo panašus į miestą, tačiau tai yra iliuzija, kurią sukelia kokios nors analogijos su mums pažįstamais reiškiniais ieškojimas. Kai dangus būna giedras, visas daugiaaukštes ataugas ir jų viršutines pakopas gaubia įšilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibrėžiamos formos siūbuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis žydryne debesis (sakau taip iš papratimo, nes toji „žydrynė” būna ruda raudonąją dieną ir akinamai balta žydrąją dieną) tuojau pat sukelia reakciją. Prasideda staigus skaidymasis. Į viršų išmetama kone visiškai atsiskyrusi nuo pamato tąsi išsipūtusi panaši į kalafiorą plėvė, kuri beregint ima blykšti ir po kelių minučių kuo tiksliausiai imituoja kamuolinį debesį. Tas milžiniškas darinys meta raudonoką šešėlį, vienos mimoidų viršūnės užleidžia vietą kitoms, šis judėjimas visad vyksta priešinga tikrųjų debesų judėjimo kryptim. Manau, jog Gezė būtų leidęs nukirsti sau ranką, kad galėtų sužinoti, kodėl taip dedasi. Bet tokie „vieniši” mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokią jis parodo „suerzintas” formų ir daiktų, kurie atsiranda virš jo ateivių iš Žemės valia.

Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip už aštuonių—devynių mylių. Dažniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikatūromis ar groteskiškai supaprastindamas, ypač mašinas. Aišku, medžiaga visad būna ta pati greit blykštanti masė. Išmesta į viršų, ji, užuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plyštančiom bambagyslėm su pamatu, kuriuo slenka iš lėto ir, susitraukdama, trumpėdama arba išsipūsdama, plastiškai formuojasi įmantriausiomis konstrukcijomis. Lėktuvą, santvarą ar stiebą mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik į pačius žmones, tikriau tariant, į jokias gyvas būtybes, taip pat ir į augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinėtojai atgabeno į Soliarį eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lėlė, šuns ar medžio statulėlė, išskaptuota iš bet kokios medžiagos, būna tučtuojau nukopijuojami.

Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas” tyrinėtojų norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendęs mimoidas turi tokių „tingių dienų”, kada pulsuoja tik labai iš lėto. Beje, tas pulsavimas visiškai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso” fazė trunka virš dviejų valandų ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas būtų užfiksuotas.

Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos” be paliovos išmeta į atmosferą.

Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių”, kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius”, ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų”, tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.

Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.

Tyrinėtojai savo beviltiškuose ieškojimuose tolydžio grįždavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose matė „jutimo organus” ar net „galūnes”; tam tikrą laiką tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, manė, kad tai ir bus Gezės „stuburainiai” ir „greituoliai”. Tačiau laikyti „galūnėmis” šiuos gyvojo okeano protuberantus, kartais išmetamus į atmosferą ligi dviejų mylių aukščio, būtų tiek pat pagrindo, kiek laikyti žemės drebėjimą jos plutos „gimnastika”.

Katalogas daugmaž nuolatos pasikartojančių formų, kurias gyvasis okeanas sutveria taip dažnai, jog per parą jų galima aptikti jo paviršiuje keliasdešimt ar net kelis šimtus, turi apie tris šimtus pavadinimų. Užvis nežmoniškiausios, atseit, absoliučiai nepanašios į ką nors žmogaus patirta Žemėje, yra, pagal Gezės mokyklą, simetriados. Ilgainiui paaiškėjo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir žūti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapėdiškai (žinoma, aš nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgūnų upes bei siaubingus stuburainių stulpus, be tikslo svirduliuojančius tarp debesų, galima be jokio pavojaus kiaurai pramušti lėktuvu ar kitokia skraidančia mašina; plazma duoda laisvą kelią, prasiskirdama prieš svetimkūnį su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso greičiui, atverdama, jeigu ją priversi, gilius tunelius net po okeano paviršiumi (tam tikslui panaudota energija yra milžiniška — Skriabinas apskaičiavo ją kraštutiniais atvejais siekiant 10


 ergų!!!). Simetriados tyrinėjamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausių saugumo priemonių, dažnai, tiesa, fiktyvių, o pavardes tų, kurie pirmieji leidosi į jų bedugnes, žino kiekvienas vaikas Žemėje.

Šie milžinai gąsdina ne savo išvaizda, nors iš tikrųjų gali sukelti košmariškus sapnus. Siaubinga yra tai, kad jų ribose nėra nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai dėsniai. Tai davė pagrindo simetriadų tyrinėtojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.

Simetriados atsiranda staiga. Jų gimimas primena erupciją. Prieš kokią valandą okeanas pradeda smarkiai blizgėti, tarsi jo paviršius per keliasdešimt kvadratinių kilometrų butų padengtas stiklu. Tačiau nei jo tirštumas, nei bangavimo ritmas nepakinta. Kartais simetriada iškyla ten, kur buvo susidaręs piltuvas, įsiurbęs greituolį, bet taip būna anaiptol ne visada. Po kokios valandos blizganti plėvė išlekia į viršų it kokia baisinga pūslė, kurioje, žaižaruodama ir lūžinėdama, atsispindi visa padangė, saulė, debesys, visi horizontai. Žaibiškas spalvų žaismas, sukeltas iš dalies šviesos įlinkių, iš dalies jo lūžių, yra niekur neregėtas reiškinys.

Ypač smarkius šviesos efektus duoda simetriados, atsirandančios žydrąją dieną ir tuoj prieš saulėlydį. Tada atrodo, kad planeta gimdo kitą, kas minutę dvigubinančią savo apimtį. Iššautas iš gelmių, visas tviskantis rutulys tuoj pat viršūnėje suskyla į vertikalius sektorius, bet tai nėra irimas. Si stadija, ne itin vykusiai pavadinta „žiedo taurės faze”, trunka kelias sekundes. Nutaikytos į dangų plėvėtos arkos apsiverčia, sukimba nematomoje vidinėje dalyje ir ima žaibiškai formuoti kažką panašaus į kresną torsą, kurio ribose vyksta iškart šimtai reiškinių. Pačiame centre, kurį pirmąkart ištyrė septyniasdešimties asmenų Hamalėjaus ekipa, vykstant giganto kristalizacijai ir polikristalizacijai, formuojasi ašis — atraminis karkasas, kartais vadinamas „stuburu”, bet aš nesu šio termino šalininkas. Svaiginančią tos centrinės atramos architektoniką palaiko in statu nascendi be paliovos trykštantys iš kilometrinių duburių statmeni suskystėjusių, kone vandeningų drebučių stulpai. Vykstant šiam procesui, kolosas dusliai, pratisai mauroja, jį supa smarkiai tirtančių baltutėlių, stambiai akytų putų siena. Paskui seka nepaprastai komplikuoti — nuo centro į pakraštį — posūkiai sudiržusių plokštumų, ant kurių sluoksniuojasi iš gelmės trykštantys tąsios masės klodai, minėtieji giluminiai geizeriai stingdami persiformuoja į judrias su čiauptuvėliais kolonas, jų pundeliai krypsta į tiksliai visumos dinamikos nustatytos konstrukcijos vietas, panašūs į kažkokias dangų remiančias begaliniu greičiu augančio vaisiaus žiaunas, kuriomis teka upeliai rausvo kraujo ir tamsiai žalio, kone juodo vandens. Nuo tos minutės jau pradeda reikštis nepaprasčiausia simetriados ypatybė — tam tikrų fizinių dėsnių modeliavimas ar, tiksliau, jų pažeidimas. Visų pirma reikia pasakyti, kad nėra dviejų vienodų simetriadų, ir kiekvienos jų geometrija yra tarsi naujas gyvojo okeano „išradimas”. Be to, simetriada produkuoja savo viduje tai, kas dažnai vadinama „monumentaliomis mašinomis”, nors tos konstrukcijos nėmaž nepanašios į žmonių konstruojamas mašinas. Čia kalbama tik apie palyginti siaurą ir todėl lyg ir „mechaninį” veiklos tikslą. Trykštantys iš prarajos geizeriai, stingdami ir išsipūsdami, formuoja storasienes galerijas ir koridorius, einančius visom kryptim, o „plėvės” kuria susikertančių plokštumų, iškyšų, skliautų sistemą. Simetriada pateisina savo pavadinimą tuo, kad kiekvieną vingiuotų koridorių, perėjų, pandusų darini viename ašigalyje atitinka su visom smulkmenom priešingo ašigalio darinys.

Po kokių dvidešimties trisdešimties minučių gigantas ima palengva nirti į okeaną, iš pradžių palenkęs savo statmeną ašį aštuoniais dvylika laipsnių. Simetriadų būna didesnių ir mažesnių, tačiau net neūžaugos panirusios iškyla gerus aštuonis šimtus metrų virš horizonto ir yra matomos už keliolikos mylių. Patekti į simetriados vidų saugiausia atsiradus pusiausvyrai, kai visa sistema nustoja grimzti į gyvąjį okeaną ir grįžta į vertikalią padėtį. Įdomiausia vieta tyrinėjimui yra simetriados viršūnė. Čia palyginti glotnią ašigalio „kepurę” supa erdvė, išakyta it sietas, su panašiomis į čiulptuvus vidinių kamerų ir tunelių angomis. Si formacija kaip visuma yra kažkokių aukštesnio pobūdžio lygčių trimatis modelis.

Kaip žinoma, kiekvieną lygtį galima vaizdingai išreikšti aukštosios geometrijos kalba ir sukurti jai ekvivalentišką geometrinį kūną. Šitaip samprotaujant, simetriada yra kažkokia Lobačevskio konusų ir Rimano pasyvių kreivių giminaitė, tačiau labai tolima dėl savo neapsakomo sudėtingumo. Ji yra kelių kubinių mylių plotą apimantis visos matematinės sistemos modelis, be to, keturmatis modelis, kadangi lygčių dauginamieji pasireiškia ir laike.

Pati paprasčiausia buvo mintis, kad mes susiduriame su kažkokia gyvojo okeano „matematine mašina”, su atitinkamu mastu sukurtu apskaičiavimų modeliu, kuris jam reikalingas dėl mums nežinomo tikslo. Tačiau šiai Fermonto hipotezei šiandien jau niekas nebepritaria. Ji buvo tikrai gundanti, bet galvoti, kad tokiomis titaniškomis erupcijomis, kurių kiekviena dalelytė priklauso nuo nuolat besikomplikuojančių didžiosios analizės formulių, gyvasis okeanas sprendžia materijos, kosmoso, būties klausimus, ilgainiui jau nebebuvo galima. Milžino gelmėje galėjai aptikti labai jau daug reiškinių, nesuderinamų su tuo iš esmės paprastu (vaikiškai naiviu, kaip nori kai kurie) reginiu.

Nestigo ir bandymų išgalvoti kokį prieinamą simetriados modelį, akivaizdžiai parodyti ją; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viską aiškino šitaip: įsivaizduokime senovinį Babilono klestėjimo laikų Žemės pastatą, sukurtą iš gyvos, judrios ir evoliucionuojančios substancijos; jo architektonika sklandžiai pereina daugelį fazių, įgaudama mūsų akyse graikų, romėnų statybos formas, paskui kolonos ima laibėti it nendrės, skliautai netenka svorio, pradeda lengvėti, smailėti, arkos pavirsta stačiom parabolėm, galop staigiai užlūžta. Taip atsiradusi gotika ima bręsti ir senti, pereina į vėlyvesnes formas, ligšiolinį staigiai šaunančių į viršų formų griežtumą pakeičia nesutramdomai veržlus jų išvešėjimas, mūsų akyse išsivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu šitaip tęsime toliau, traktuodami vis besikeičiantį mūsų tvarinį kaip paskirus gyvos būties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodrominės epochos architektūros, podraug galbūt artėdami ir prie supratimo, kas yra simetriada.

Tačiau šis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta jį parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejėgis, o blogiausiu — išsisukinėjimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nėra panaši į nieką Žemėje…

Žmogus gali aprėpti išsyk tiek nedaug dalykų; matome tik tai, kas vyksta prieš mus, čia ir dabar; o akivaizdžiai regėti daugelį vienu metu vykstančių procesų, kad ir susietų, net ir papildančių vienas kitą, žmogus nieku būdu nesugeba. Mes tai patiriame net stebėdami gan paprastus reiškinius. Vieno žmogaus likimas gali reikšti labai daug, kelių šimtų likimą sunku aprėpti, o istorija tūkstančio, milijono išvis nieko nereiškia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai išdidintas, pati neįsivaizduojamybė; kas iš to, jei gilumoje kažkokios jos navos, kuri yra dešimteriopai padidinta Kronekerio erdvė, stovime it skruzdės, įsikibusios į alsuojančių skliautų raukšles, jei matome skrydį gigantiškų plokštumų, pilkai žaižaruojančių mūsų žibintų šviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia į viena kitą ir sklandžiai, su neklaidingu tobulumu išsiformuoja — juk tai trunka tik momentą, nes čia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalelę, vienos stygos virpėjimą supermilžinų simfoniniame orkestre ir, maža to, mes žinome, — bet tiktai žinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virš mūsų ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei žvilgsnis, nei vaizduotė, vyksta tūkstančiai ir milijonai pasikeitimų, sujungtų it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todėl kažkas ją pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.

Čia, norint ką nors dorai pamatyti, reikėtų nubėgti, atsitraukti į begalinį tolį, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis išmetantis vaisių dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nėra tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi mylių mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, šimto kondignacijų atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje mūsų vietoje. Čia kiekviena konstrukcija su visu savo grožiu, įsikūnijančiu už mūsų žvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visų kitų, viena kitą veikiančių konstrukcijų, o jos savo ruožtu daro įtaką josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save užslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas jį matė, negalėjo atsispirti įspūdžiui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne žudynių. Po kokių dviejų, daugiausia trijų valandų — šitos erupcijos, dauginimasis ir užgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas žengia atakon. Tai atrodo šitaip: lygus paviršius raukšlėjasi, jau nurimusi, sudžiūvusią pluta apsidengusi goža užverda, nuo horizontų lekia koncentriškos virtinės bangų, tokių pačių raumenuotų kraterių, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik šiuokart jie būna nepalyginamai didesni. Povandeninė simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla į viršų tarsi jį kas norėtų išmesti už planetos ribų; viršutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, šliaužia vis aukščiau, lipa ant šoninių sienų, stingdami aptraukia jas, užmūrija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visų pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos išnyra viena iš kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigūs ir skuboti, ligi šiol darnūs judesiai, ritmingi pagrindų ir skliautų prasiskverbimai, garankščiavimaisi, išsikėtojimai, tokie tikslūs, tarsi jiems būtų lemta tverti amžius, darosi skuboti. Žmogų prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresiantį pavojų ir skuba kažką padaryti. Tačiau juo labiau spartėja permainos, juo aiškesnė darosi baisi, pasibjaurėtina pačios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfozė. Visos nuostabiai lanksčių plokštumų sankaupos minkštėja, glemba, nukąra, atsiranda sutrikimai, neišbaigtos, išsigimusios, suluošintos formos, iš nematomų gelmių kyla vis smarkėjantis ūžesys, kauksmas, kažkokio agonijos atodūsio išmetamas oras, trindamasis į susiskliaudžiančias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai švogždamas, sujudina griūvančius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerklės, apaugusios gleivių stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir žiūrovą apima visiškas sustingimas, nors aplinkui siautėja nežabotas judėjimas, — bet juk tai yra griaunantis judėjimas. Jau tik staugiantis iš prarajos uraganas, skrosdamas ją tūkstančiais gūsių, pūsdamas prilaiko padangių statinį, kuris ima plaukti žemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur — ne — kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiški, atitrūkę nuo kitų judesių, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos iš oro atakuojama, paplauta masė griūva palengva it kalnas ir dingsta putų verpete, tų pačių putų, kurios lydėjo jo titanišką gimimą.

Ir ką visa tai reiškia? Taip, ką reiškia…

Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lankė Soliaris — tikos institutą Adene, kai aš buvau Gibariano asistentas, ir per šoninę bibliotekos salę jaunimas buvo įvestas į pagrindinę patalpą, kurios didžiausią dalį užima mikrofilmų kasetės. Jose yra užfiksuotos smulkios simetriadų, aišku, jau neegzistuojančių, vidaus nuotrupos, o jų ten yra, ne nuotraukų, bet visų ričių, per dvidešimt tūkstančių. Ir tada riebuilė gal penkiolikmetė akiniuota žvalaus ir protingo žvilgsnio mergaitė staiga paklausė:

— O kam tas viskas?..

Stojo nejauki tyla, tik mokytoja griežtai pažvelgė į savo nedrausmingą mokinę; iš ekskursiją lydinčių soliarininkų (ir aš ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiškiniai. Kartais oras nepraleidžia jose garso. Kartais didėja ar mažėja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turėtų plakančią gravitacinę širdį. Deja, tyrinėtojų girokompasai ima elgtis it pamišę, atsiranda ir dingsta stiprėjančios jonizacijos sluoksnis… Šitaip vardinti galėtum ilgai. Bet jei kada nors simetriadų paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados…

Jos atsiranda panašiai, tik jų kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavimą; tiek težinome, kad jos yra buveinė svaiginamų procesų, siekiančių fiziškai galinio greičio ribas, jos dar vadinamos „be galo išdidintais kvantiniais reiškiniais”. Tačiau jų matematinis panašumas į kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko jį antraeiliu ar net atsitiktiniu požymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau už anąsias, vos keliolika minučių, o jų galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uraganą, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojančiu oru, jose velnišku greičiu tvinsta kliuksintis šlykštus skystis, kunkuliuojantis po nešvarių putų plėve, ir viską užlieja. Paskui įvyksta eksplozija, lyg koks purvų vulkano išsiveržimas, ji išmeta mėšliną atliekų stulpą, kurių tirštas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano paviršiaus. Kai kurias vėjo nupūstas išdžiūvusias it skiedra gelsvas plokščias ir panašias i kokius plėvėtus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojančias ant bangų per kelias dešimtis kilometrų už eksplozijos židinio.

Atskirą grupę sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiškai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas rečiau ir sunkiau pastebimi, negu minėtieji. Pirmą kartą jų aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiškėjo daug vėliau, su okeano gelmėse gyvenančių padarų palaikais. Kartais atrodo, kad jie bėga lyg keisti daugiasparniai paukščiai nuo besivejančių greituolių straublių, tačiau šios iš Žemės paimtos sąvokos dar kartą tampa siena, kurios negalima pramušti. Kartais, tačiau labai retai, galima pastebėti uolėtose salų pakrantėse keistus į seklumoj gulinčius ruonius panašius pingvinus. Jie ilsisi saulėje, paskui tingiai įšliaužia jūron ir susilieja su ja į vieną visumą.

Šitaip buvo pasivaduojama žemiškomis, žmogiškomis sąvokomis, o pirmasis kontaktas…

Ekspedicijos išnaršė šimtus kilometrų simetriadų gelmėse, išdėliojo registruojančius aparatus, automatines kino kameras; televizinės dirbtinių palydovų akys registravo mimoidų ir ilgūnų atsiradimą, jų brendimą ir žūtį. Bibliotekose gausėjo medžiagos, augo archyvai, kaina, kurią reikėjo už tai mokėti, kartais būdavo labai didelė. Septyni šimtai aštuoniolika žmonių žuvo per kataklizmus, laiku nepasitraukę iš jau pasmerktų pražūčiai kolosų, iš jų šimtas šeši tik per viena katastrofą, išgarsėjusią todėl, kad joje mirtis ištiko ir patį Gezę, tuomet septyniasdešimtmetį senį, kai žūtis, pagal taisyklę būdinga simetriadom, netikėtai užklupo tvarinį — aiškų simetriados įsikūnijimą. Septyniasdešimt devynis žmones, apsivilkusius šarviniais skafandrais, drauge su mašinomis ir aparatais per keletą sekundžių prarijo klampios pliurės išsiveržimas, parbloškęs savo purslais kitus dvidešimt septynis, kurie pilotavo sklandančius virš tiriamojo tvarinio lėktuvus ir malūnsparnius. Ši vieta keturiasdešimt antrosios lygiagretės ir aštuoniasdešimt devintojo meridiano susikirtime yra pažymėta žemėlapyje kaip Šimto Šešių Erupcija. Bet tasai taškas egzistuoja tiktai žemėlapiuose, nes okeano paviršius ten niekuo nesiskiria nuo visų kitų jo vietų.

Tada, pirmąkart Soliario tyrinėjimų istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turėjo būti žiauriau už kerštą: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas šis pasiūlymas, Tsankenas, rezervinės Gezės grupės viršininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siųstuvas klaidingai pažymėjo vietą, kurioje ekspedicija tyrinėjo simetriadą, todėl Tsankenas klaidžiojo savo mašinoje virš okeano ir atvyko į vietą kelios minutės po eksplozijos, skrisdamas dar matė jos juodą grybą — pagrasino, kad išsprogdins Stotį drauge su pačiu savim ir su aštuoniolika likusių joje žmonių. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripažinta, kad tas savižudiškas ultimatumas turėjo įtakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik šitaip.

Tačiau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lankė planetą, jau nuėjo į praeitį. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas, — buvo disko formos, dviejų šimtų metrų skersmens, keturių aukštų centre ir dviejų pakraštyje. Ji kabojo aukštyje nuo penkių šimtų ligi pusantro tūkstančio metrų virš okeano dėl gravitatorių, įkraunamų anihiliacijos energija, ir buvo aprūpinta ne tik visais įrenginiais, kuriuos turi paprastos kitų planetų stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano paviršiaus pasikeitimu gali įjungti papildomas jėgas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo ženklai, plieninis diskas nuplaukia į stratosferą.

Dabar Stotyje visai nebuvo žmonių. Nuo tada, kai automatai dėl man vis nežinomų priežasčių buvo uždaryti apatiniuose Stoties sandėliuose, galėjai slankioti koridoriais, nieko nesusitikdamas, nelyginant be tikslo dreifuojančiame sename laive, kurio mašinos liko veikiančios, žuvus įgulai.

Kai dėjau į lentyną devintąjį Gezės monografijos tomą, man pasirodė, kad plienas, padengtas puraus putų plastiko sluoksniu, suvirpėjo man po kojom. Visas nustėrau, bet virpėjimas nepasikartojo. Biblioteka buvo puikiai izoliuota nuo viso korpuso, vibracija galėjo atsirasti tik dėl vienos priežasties: iš Stoties startavo kažkokia raketa. Ši mintis grąžino mane į tikrovę. Dar nebuvau tvirtai nusprendęs, ar vykdyti Sartorijaus pageidavimą. Elgdamasis taip, tarsi visiškai pritarčiau jo planams, galėjau geriausiu atveju užvilkinti krizę; buvau kone įsitikinęs, kad teks su juo susiremti, nes nutariau daryti ką galėdamas, kad išgelbėčiau Harę. Svarbu tai, ar Sartorijus turi šansų, kad jam pasiseks. Jo pranašumas prieš mane buvo didžiulis — kaip fizikas jis suprato problemą dešimt kartų geriau už mane, ir aš tegalėjau pasikliauti, nors tai ir paradoksalu, vien okeano tobulumu, griaunant visus mūsų sumanymus. Paskui visą valandą kiurksojau prie mikrofilmų, stengdamasis išžvejoti ką nors suprantamo iš velniškos matematikos jūros, kurios kalba bylojo neutroninių procesų fizika. Iš pradžių man tai atrodė beviltiška, juoba kad nepaprastai sudėtingų neutroninio lauko teorijų buvo net penkios — aiškus požymis, jog nė viena netobula. Tačiau galiausiai man pavyko surasti šį tą įkandamo. Ėmiau nusirašinėti formules, bet staiga kažkas pasibeldė.

Greitai priėjau prie durų ir atidariau jas, užstodamas kūnu tarpą. Tarpduryje pasirodė žvilgantis nuo prakaito Snauto veidas. Koridorius už jo buvo tuščias.

— A, tai tu, — tariau, atverdamas plačiau duris. — Įeik.

— Taip, tai aš,— atsakė Snautas.

Jo balsas buvo užkimęs, akys paraudusios, paakiai paburkę. Jis buvo užsidėjęs guminę priešspindulinę prijuostę su elastinėm petnešom, iš po prijuostės kyšojo tos pačios išteptos kelnės, kurias visad mūvėjo. Jo akys apibėgo apskritą vienodai apšviestą salę ir sustingo, kai išvydo gilumoj prie — fotelio stovinčią Harę. Mudu skubiai susižvalgėm, aš primerkiau akis, tada jis linktelėjo, o aš draugišku tonu tariau:

— Čia daktaras Snautas, Hare. Snautai, čia… mano žmona..

— Aš… esu labai retai matomas įgulos narys ir todėl… — pauzė pavojingai nusitęsė, — neturėjau progos susipažinti…

Harė nusišypsojo ir padavė jam ranką, kurią jis paspaudė, kaip man pasirodė, kiek apstulbęs, keliskart sumirkčiojo ir stovėjo, žiūrėdamas į Harę, kol paėmiau jam už peties.

— Atleiskit, — kreipėsi tada Snautas į Harę. — Norėjau pasikalbėti su tavim, Kelvinai…

— Puiku, — atsakiau aš kažkaip saloniškai laisvai; man visai tai atrodė it pigi komedija, bet ką galėjau padaryti.

— Hare, mieloji, nekreipk į mus dėmesio. Mudu su daktaru turime pasikalbėti savo nuobodžiais reikalais…

Ir aš, paėmęs Snautui už alkūnės, nusivedžiau jį prie mažų; kėdučių kitame salės gale. Harė atsisėdo į kėdę, kurioje buvau sėdėjęs aš, bet taip ją pastūmė, kad, pakėlusi nuo knygos akis, galėtų mus matyti.

— Na kas? — paklausiau aš tyliai.

— Išsiskyriau, — sušvogždė jis.

Galimas daiktas, aš būčiau nusijuokęs, jei man kas būtų kada nors anksčiau papasakojęs šią istoriją ir tokią pašnekesio pradžią, tačiau Stotyje mano humoro jausmas buvo amputuotas.

— Nuo vakar dienos aš pergyvenau porą metų, Kelvinai, — pridūrė jis. — Porą neblogų metų. O tu?

— Nieko… — atsakiau linktelėjęs, nes nežinojau, ką sakyti. Man jis patiko, bet jaučiau, kad dabar turiu būti su juo atsargus ar, tikriau tariant, atsargiai žiūrėti į tai, ką jis man pasakys.

— Nieko? — pakartojo jis tuo pačiu tonu, kaip aš.— Prašom, tai net šitaip?..

— Apie ką tu kalbi? — apsimečiau nesuprantąs.

Jis primerkė paraudusias akis ir prisilenkęs taip arti, kad veidu pajutau jo šiltą alsavimą, sušnabždėjo:

— Klimpstame, Kelvinai. Su Sartorijum jau negaliu susijungti, žinau tik tą, ką tau parašiau. Jis man tai pasakė po tos mūsų mažos mielos konferencijos…

— Išjungė videofoną?—paklausiau aš.

— Ne. Ten pas jį trumpas sujungimas. Atrodo, bus tai padaręs tyčia, arba… — jis užsimojo kumščiu, tarsi ką kuldamas.

Aš žiūrėjau į jį be žodžių. Jis nemaloniai šyptelėjo, perkreipęs kairįjį lūpų kampelį.

— Kelvinai, atėjau, nes… — Jis nebaigė. — Ką ketini daryti?

— Kalbi apie tą laišką?.. — atsakiau iš lėto. — Galiu tai padaryti, nematau priežasties atsisakyti, dėl to čia ir sėdžiu, norėjau susiorientuoti…

— Ne, — atsakė jis. — Kalbu ne apie tai…

— Ne?.. — pertariau, dėdamasis nustebęs. — Na tai klausau.

— Sartorijus, — kiek patylėjęs, bambtelėjo jis. — Jam atrodo, kad rado būdą… žinai.

Jis nenuleido nuo manęs akių. Aš sėdėjau ramus, stengdamasis rodyti abejingą veidą.

— Pirmiausia toji istorija su rentgenu. Tai, ką su juo darė Gibarianas, atsimeni? Yra galima viena modifikacija…

— Kokia?

— Mes siuntėme spindulių pluoštą į okeaną ir moduliavome tik jo įtampą pagal įvairius pavyzdžius.

— Taip, žinau. Jau Nilinas taip darė. Ir daugybė kitų.

— Taip, bet jie taikė minkštą spinduliavimą. O mūsų buvo kietas, mes grūdome į okeaną viską, ką turėjome, visą jėgą.

— Tai gali turėti nemalonių pasekmių, — tariau aš.— Pažeidimas Keturių Konvencijos ir SNO.

— Kelvinai… neapsimetinėk. Juk dabar tai nebeturi jokios reikšmės. Gibariano nėra.

— Aha, Sartorijus nori viską suversti jam?

— Nežinau. Nekalbėjau su juo šia tema. Tai nesvarbu. Sartorijus mano, kad jeigu,svečias” pasirodo tik tada, kai bundi, tai, matyt, okeanas ištraukia iš mūsų gamybinį receptą mums miegant — matyt, jis mano, kad svarbiausia mūsų būklė — tai miegas. Todėl šitaip elgiasi. O Sartorijus nori persiųsti jam mūsų realybę — mūsų mintis būdraujant — supranti?

— Kokiu būdu? Paštu?

— Juokauti galėsi paskui. Tas spindulių pluoštas bus moduliuojamas vieno iš mūsų smegenų srovėmis.

Ūmai man nušvito galvoje.

— Aha, — tariau aš.— O tas vienas — tai aš. Taip?

— Taip. Jis turėjo galvoje tave.

— Nuoširdžiai dėkoju.

— Kaip manai?

Aš tylėjau. Snautas, nieko nesakydamas, palengva dirstelėjo į įnikusią knygon Harę ir vėl nukreipė akis į mano veidą. Aš jaučiau, kad blykštu. Negalėjau susitvardyti.

— Tai kaip?.. — tarė jis. Aš gūžtelėjau pečiais.

— Tuos rentgeniškus pamokslus apie žmogaus tobulumą laikau komedija. Tu irgi. Ar ne?

— Taip?

— Taip.

— Tai labai gerai, — tarė jis ir nusišypsojo tarsi būčiau įvykdęs jo pageidavimus. — Vadinasi, tu esi prieš tą Sartorijaus versiją?

Aš dar nesupratau, kaip tai atsitiko, tačiau iš jo žvilgsnio supratau, jog jis nukreipė mane ten, kur norėjo. Tylėjau, ką galėjau dabar pasakyti?

— Puiku, — tarė Snautas. — Nes yra dar kitas projektas. Pertvarkyti Rošės aparatūrą.

— Anihiliatorių?..

— Taip. Sartorijus jau padarė įžanginius apskaičiavimus. Čia realus dalykas. Ir net nepareikalaus didelės jėgos. Aparatas veiks kiaurą parą ar neribotą laiką, kurdamas antilauką.

— Pa… lauk! Kaip tu tai įsivaizduoji?

— Labai paprastai. Tai bus neutroninis antilaukas. Paprasta materija lieka nepasikeitusi. Žūna tik… neutroninės sistemos. Supranti?

Jis patenkintas nusišypsojo. Aš sėdėjau, pravėręs burną. Jis palengva liovėsi šypsotis. Žiūrėjo akylai į mane, suraukęs kaktą, ir laukė. Paskui tarė:

— Taigi pirmąjį projektą „Mintis” atmetame. A? O antrąjį? Sartorijus jau sėdi ir ruošia jį. Pavadinkim jį „Laisvė”.

Aš valandėlę užsimerkiau. Greitosiomis svarsčiau: Snautas ne fizikas. Sartorijus išjungė ar sunaikino videofoną. Labai gerai.

— Aš veikiau jį pavadinčiau „Skerdynės”, — tariau iš lėto.

— Ir pats buvai skerdikas. Gal ne? O dabar bus visai kas kita. Jokių „svečių”, jokių padarų F — nieko. Jau materializacijos pasirodymo momentu prasidės irimas.

— Tai nesusipratimas, — atsakiau, kraipydamas galvą, ir nusišypsojau. Maniau, kad mano šypsena gan natūrali. — Čia ne moraliniai skrupulai, o savisaugos instinktas. Aš nenoriu mirti, Snautai.

— Ką?..

Jis buvo apstulbintas. Įtariai žiūrėjo į mane. Aš išsitraukiau iš kišenės kortelę su formulėmis.

— Aš irgi galvojau apie tai. Tu stebiesi? Juk aš pirmas iškėliau neutroninę hipotezę, argi ne? Pažiūrėk. Antilauką galima sužadinti. Paprastai materijai jis nekenksmingas. Tai tiesa. Tačiau destabilizacijos momentu, kai neutroninė struktūra yra, išsilaisvina jos atsparos energijos perteklius. Jeigu priskirsime vienam ramybės masės kilogramui dešimt minus aštuntuoju ergų, gausime vienam F padarui penkis — septynis dauginta iš dešimt devintuoju. Žinai, ką tai reiškia? Tai tolygu mažam urano krūviui, kuris sprogs Stoties viduje.

— Ką tu sakai! Bet… bet juk Sartorijus turėjo atsižvelgti į tai…

— Nebūtinai, — užginčijau aš, kandžiai šyptelėjęs. — Matai, Sartorijus priklauso Frezerio ir Kajolio mokyklai. Pagal juos visa atsparos energija irimo metu būna išlaisvinama šviesos spinduliavimu. Tai būtų tik stiprus tvykstelėjimas, gal ne visiškai nekenksmingas, bet ir ne naikinantis. Tačiau esama ir kitokių neutroninio lauko hipotezių, kitokių teorijų. Pagal Koje, pagal Avalovą, pagal Sioną emisijos spektras yra kur kas platesnis, o maksimumas būna kaip kieto gama — spinduliavimo. Gerai, kad Sartorijus tiki savo mokytojais ir jų teorijomis, bet esama ir kitų, Snautai. Ir žinai, ką tau pasakysiu? — kalbėjau toliau, matydamas, kad mano žodžiai padarė jam įspūdį. — Reikia atsižvelgti ir į okeaną. Jeigu jis padarė taip, kaip padarė, tai tikriausiai pritaikė optimalų metodą. Kitaip tariant: jo veikla, man atrodo, yra argumentas už tą antrąją mokyklą — prieš Sartorijų.

— Duok man šitą kortelę, Kelvinai…

Aš padaviau jam ją. Jis pasilenkė, stengdamasis išskaityti mano keverzones.

— Kas čia? — dūrė jis pirštu. Aš paėmiau iš jo kortelę.

— Čia? Lauko transmutacijos tenzorius.

— Duok man ją…

— Kam tau? — paklausiau. Žinojau, ką jis atsakys.

— Reikia parodyti Sartorijui…

— Kaip nori, — atsakiau abejingai. — Galiu duoti. Tik matai, šito niekas neištyrė eksperimentu, tokios struktūros mums dar nežinomos. Jis tiki Frezeriu, o aš apskaičiavau pagal Sioną. Jis pasakys, kad aš nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet čia diskutuotinas klausimas. Nenorėčiau diskusijos, kurioje galiu pralaimėti dar didesnei Sartorijaus šlovei. Tave galiu įtikinti, jo ne. Ir nemėginsiu.

— Jis dirba šia linkme. Tai ką ketini daryti?.. — paklausė Snautas užgesusiu balsu. Jis susigūžė, dingo visas jo žvalumas. Nežinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.

— Tai, ką daro žmogus, kurį norima nužudyti, — tyliai atsakiau aš.

— Pamėginsiu susirišti su juo. Gal jis turi galvoj kokį apsisaugojimą,— sumurmėjo Snautas ir pakėlė į mane akis — Klausyk, o jeigu vis dėlto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra… šiaip ar taip… šioks toks šansas…

— Tu tiki?

— Ne, — tuoj pat atsakė jis. — Bet… tai nieko nekenkia. Nenorėjau per greit sutikti. Man rūpėjo kuo daugiau laimėti laiko, nes jis buvo mano sąjungininkas.

— Pagalvosiu, — atsakiau aš.

— Na, tai aš einu, — tarė stodamasis Snautas. Kai jis kėlėsi iš krėslo, jam subraškėjo visi kaulai. — Tai gal bent leisi, kad tau būtų padaryta encefalograma? — paklausė, trindamas pirštais prijuostės paviršių, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematomą dėmę.

— Gerai, — pasakiau aš.

Snautas nuėjo prie durų, nekreipdamas dėmesio į Harę — ji žiūrėjo į šią sceną tylėdama, pasidėjusi knygą ant kelių. Kai Snautas uždarė duris, aš atsistojau. Išskleidžiau rankoje laikomą kortelę. Formulės buvo tikslios. Aš jų nesuklastojau. Tik nežinau, ar Sioną būtų sutikęs su jų išsprendimu. Veikiausiai ne. Aš krūptelėjau. Harė priėjo prie manęs iš užpakalio ir palietė mano petį.

— Krisai!

— Ką, mieloji?

— Kas čia buvo?

— Sakiau tau. Daktaras Snautas.

— Kas jis per žmogus?

— Mažai jį pažįstu. Kodėl klausi?

— Jis taip žiūrėjo į mane…

— Matyt, patikai.

— Ne, — Harė papurtė galva. — Tai nebuvo tos rūšies žvilgsnis. Žiūrėjo į mane, kaip… tarytum…

Ji krūptelėjo, pakėlė į mane akis ir tuoj jas nuleido.

— Einam kur nors iš čia…




SKYSTAS DEGUONIS





Nežinau, kiek laiko gulėjau tamsiame kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į rankinio laikrodžio ciferblatą. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebėjausi kažkuo, bet visa tai, ir žiūrėjimas į žalsvą skaitmenų vainikėlį bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavargęs. Apsiverčiau ant šono, lova buvo keistai plati, man kažko trūko. Sulaikiau kvapą. Buvo visiškai tylu. Aš apmiriau. Niekas nė nekrebžtelėjo. Harė? Kodėl negirdžiu jos alsavimo? Ėmiau grabalioti rankom po patalą: buvau vienas.

„Hare!” — norėjau pašaukti, bet išgirdau žingsnius. Ėjo kažkas didelis ir sunkus, kaip…

— Gibarianas? — tariau ramiai.

— Taip, tai aš. Nedek šviesos.

— Ne?

— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.

— Bet tu negyvas!

— Tai nieko. Juk pažįsti mano balsą?

— Taip. Kodėl taip padarei?

— Turėjau. Pavėlavai keturias dienas. Jei būtum atskridęs anksčiau, gal nebūtų reikėję, bet nepriekaištauk sau. Man ne taip jau blogai.

— Iš tikrųjų esi čia?

— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Harę?

— Kur ji yra?

— Kodėl galvoji, kad aš žinau?

— Numanau.

— Nekalbėk apie ją. Sakysim, kad esu čia jos vietoj. — Bet aš noriu, kad ir jinai būtų.

— Tai neįmanoma.

— Kodėl? Klausyk, ar tu žinai, kad čia tikrai tu, o ne aš?

— Ne. Čia tikrai aš. Jei norėtum būti pedantas, galėtum pasakyti, kad čia dar vienas aš. Bet neaušinkim veltui burnos.

— Išeisi?

— Taip.

— Ir ji tada grįš?

— Tau tas svarbu? Kas ji tau?

— Čia mano reikalas.

— Juk tu bijai jos.

— Ne.

— Ir bjauriesi…

— Ko tu nori iš manęs?

— Gailėtis gali savęs, ne jos. Ji visad turės dvidešimt metų. Neapsimesk, kad to nežinai!

Staiga, pats nežinau kodėl, atsipeikėjau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrodė, kad dabar jis stovi arčiau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemačiau.

— Ko nori? — tyliai paklausiau aš. Mano tonas tarsi nustebino jį. Jis tylėjo valandėlę.

— Sartorijus įtikino Snautą, kad tu apgavai jį. Dabar jiedu apgaus tave. Dėdamiesi montuoja rentgeno aparatūrą, jiedu stato lauko anihiliatorių.

— Kur jinai? — paklausiau aš.

— Ar negirdėjai, ką tau pasakiau? Įspėju!

— Kur jinai?

— Nežinau. Įsidėmėk: tau reikės ginklo. Tu negali čia niekuo pasikliauti.

— Galiu pasikliauti Hare, — tariau aš. Išgirdau tylų, trumpą garsą. Jis juokėsi.

— Aišku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip aš.

— Tu nesi Gibarianas.

— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?

— Ne. Jų iškamša. Bet tu pats to nežinai.

— O iš kur žinai, kas t u esi?

Tai privertė mane susimąstyti. Norėjau atsikelti, bet negalėjau. Gibarianas kažką sakė. Aš nesupratau žodžių, tik girdėjau jo balso skambėjimą, beviltiškai kovojau su kūno silpnumu, dar kartą pasitempiau didžiausiom pastangom… ir nubudau. Gaudžiau orą it trokštanti žuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Košmaras. Tuoj… „dilema, kurios nemokame išspręsti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kažkokį selektyvaus mūsų minčių sustiprinimo būdą. Šio reiškinio motyvų ieškojimas yra antropomorfizmas. Kur nėra žmonių, nėra ir žmogui prieinamų motyvų. Norint tęsti tyrinėjimų planą, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba jų materialią realizaciją. Pirmasis atvejis nėra mūsų galioje. Antrasis itin panašus į žmogžudystę…”

Klausiausi patamsyje šio lygaus tolimo balso, ir tuoj pažinau: kalbėjo Gibarianas. Ištiesiau prieš save rankas: lova buvo tuščia.

„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju”,— dingtelėjo man galvoje…

— Gibarianai?.. — pašaukiau aš. Balsas nutrūko tuoj pat, pusiaužody. Kažkas tyliai spragtelėjo ir aš pajutau veidu silpną dvelktelėjimą.

— Na ką tu, Gibarianai, — nusižiovavau aš.— Šitaip persekioti iš vieno sapno į kitą, žinai…

Kažkas sušnarėjo palei mane.

— Gibarianai! — pakartojau garsiau. Lovos spyruoklės sulingavo.

— Krisai… čia aš…— pasigirdo prie pat manęs tylus kuždesys.

— Čia tu, Hare… O Gibarianas?

— Krisai… Krisai… juk jis ne… pats sakei, kad ne — gyvas…

— Sapne gali gyventi, — tariau, nutęsdamas žodžius. Bet aš Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas. — Jis buvo čia. Kažką kalbėjo, — bambtelėjau.

Baisiai norėjau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu” — idiotiškai pagalvojau, paliečiau lūpomis vėsų Harės petį ir patogiai atsiguliau. Ji man kažką sakė, bet aš jau pasinėriau į nebūtį.

Rytą raudonai apšviestame kambaryje prisiminiau nakties įvykius. Pasikalbėjimą su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdėjau jo balsą, galėčiau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ką jis kalbėjo. Tai buvo ne pasikalbėjimas, o veikiau paskaita. Paskaita?..

Harė prausėsi. Girdėjau vandens teškenimą vonioje. Pažvelgiau palovin, kur prieš keletą dienų buvau pakišęs magnetofoną.

— Hare! — pašaukiau aš.

Iš už spintos pasirodė jos šlapias veidas.

— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mažo, kišeninio…

— Ten gulėjo visokių daiktų. Viską sudėjau čia. — Ji parodė į lentyną prie vaistinėlės ir dingo vonioje. Iššokau iš lovos, bet paieškojęs nieko neradau.

— Turėjai jį matyti, — tariau, kai Harė grįžo į kambarį. Ji šukavosi prieš veidrodį ir nieko neatsakė. Tik dabar pastebėjau, kad ji išblyškusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, žvelgė kažin kaip įtemptai.

— Hare, — pradėjau dar kartą kaip koks asilas, — magnetofono nėra lentynoje.

— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..

— Atleisk, — bambtelėjau aš.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betrūko, kad dar imtume bartis!

Paskui mudu nuėjome pusryčiauti. Harė šiandien darė viską kitaip, nei kitais kartais, tačiau aš nemokėjau paaiškinti to skirtumo. Ji dairėsi aplinkui, keliskart neišgirdo, ką jai sakau, staiga užsižiūrėjusi į kažką. Kartą, kai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos akys sudrėkusios.

— Kas tau? — kone pakuždom paklausiau aš.— Verki?

— Nesirūpink. Čia netikros ašaros, — pralemeno jinai.

Man nereikėjo tuo pasitenkinti, bet aš nieko taip nebijojau, kaip „atvirų pasikalbėjimų”. Be to, man kvaršino galvą kiti dalykai. Nors žinojau, kad Snauto ir Sartorijaus kėslai man tik prisisapnavo, ėmiau galvoti, ar Stotyje išvis esama kokio tinkamo ginklo. Ką su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norėjau jį turėti. Pasakiau Harei, kad man reikia užeiti į triumą ir sandėlius. Ji tylėdama nusekė paskui mane. Perverčiau dėžes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau į pačią apačią, negalėjau atsispirti pagundai žvilgtelti į šaldymo kamerą. Nenorėjau, kad Harė ten įeitų, todėl tik pravėriau duris ir apžvelgiau visą patalpą. Juoda dengianti pailgą pavidalą marška pūpsojo, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrodė, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulėjo, yra tuščia.

Aš neradau nieko sau tinkamo ir landžiojau vis blogiau nusiteikęs, tik staiga pastebėjau, kad nėra Harės. Beje, ji tuoj atėjo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos mėginimas pabūti be manęs, o tai jai buvo labai sunku, turėjo atkreipti mano dėmesį. Tačiau aš vis elgiausi kaip įsižeidęs nežinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man įsiskaudo galva, negalėjau rasti jokių vaistų ir piktas it širšė apverčiau aukštyn kojom visą vaistinėlę. Vėl eiti į operacinę nesinorėjo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tądien. Harė slankiojo it šešėlis po kabiną, tarpais dingdavo valandėlei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesą sakant, ji nė nevalgė, o aš, be apetito, skaudančia galva, net nebandžiau jos raginti, kad valgytų), Harė staiga atsisėdo prie manęs ir ėmė pešioti mano palaidinės rankovę.

— Na, kas yra? — bambtelėjau automatiškai.

Man pasirodė, kad vamzdžiuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrinėja aukštos įtampos aparatūrą. Mane apėmė noras eiti į viršų, tačiau beregint praėjo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvimą bibliotekoje dar galima kaip nors paaiškinti, tai ten, tarp mašinų, Snautas gali, ko gero, padaryti kokią neprideramą pastabą.

— Krisai, — sušnabždėjo Harė,— kaip yra su mumis?..

Aš nejučia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena būtų buvusi man laiminga.

— Kuo geriausiai. Apie ką tu kalbi?

— Norėčiau su tavim pasikalbėti.

— Prašom. Klausau.

— Tik ne taip.

— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galvą, turiu aibę rūpesčių…

— Bent kiek geros valios, Krisai.

Prisiverčiau šyptelėti. Šypsena tikriausiai buvo pasigailėtina.

— Gerai, mieloji. Kalbėk.

— Tu pasakysi man tiesą?

Aš kilstelėjau antakius. Tokia pradžia man nepatiko.

— Kam man meluoti?

— Gal turi kokių priežasčių. Rimtų. Bet jei nori, kad… na, žinai… tai nemeluok man.

Tylėjau.

— Aš tau šį tą pasakysiu ir tu man šį tą pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.

Aš nežiūrėjau jai į akis, nors ji ieškojo mano žvilgsnio; apsimečiau, kad nematau šito.

— Juk sakiau tau, kad nežinau, iš kur čia atsiradau. Bet gal tu žinai. Palauk, dar ne. Gal nežinai. Bet jei žinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal vėliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turėsiu šansų.

Man atrodė, kad ledinė srovė perbėgo visu mano kūnu.

— Vaike, ką tu kalbi? Kokių šansų?.. — lemenau aš.

— Krisai, kad ir kas būčiau, tik jau vaikas nesu. Tu prižadėjai. Pasakyk.

Tas,kad ir kas būčiau” taip sugniaužė man gerklę, kad galėjau tik žiūrėti į ją, kvailai purtydamas galvą, tarsi gindamasis nuo jos žodžių.

— Juk aiškinu tau, kad neprivalai kalbėti. Užteks, jei pasakysi, ką gali.

— Aš nieko neslepiu… — tariau dusliu balsu.

— Tai puiku, — tarė ji ir atsistojo.

Aš norėjau kažką pasakyti. Jaučiau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi žodžiai strigo gerklėje.

— Hare…

Ji stovėjo nusigręžusi prie lango. Mėlynas tuščias okeanas plytėjo po pliku dangum.

— Hare, jei galvoji, kad… Hare, juk žinai, kad myliu tave…

— Mane?

Priėjau prie jos. Norėjau apkabinti. Ji išsisuko, atstumdama mano ranką.

— Esi toks geras… — tarė ji. — Myli mane? Verčiau muštumei!

— Hare, mieloji!

— Ne! Ne. Jau geriau tylėk.

Ji priėjo prie stalo ir ėmė rankioti lėkštes. Aš žiūrėjau į mėlyną tuštuma. Saulė leidosi, didelis Stoties šešėlis monotoniškai suposi ant bangų. Lėkštė išslydo Harei iš rankų ir nukrito ant grindų. Vanduo kliukeno plautuvėse. Horizonto pakraštyje ruda spalva persiliejo į murzinai raudoną auksą. Kad būčiau žinojęs, ką daryti! O, kadgi būčiau žinojęs. Omai paliko tylu. Harė stovėjo man už nugaros.

— Ne. Neatsigręžk, — tarė ji pakuždom. — Tu nekaltas, Krisai. Aš žinau. Nesisielok.

Aš ištiesiau į ją rankas. Ji atšoko ir, paėmusi visą šūsnį lėkščių, tarė:

— Gaila. Jeigu jos galėtų sudužti, sukulčiau, sukulčiau visas!!!

Maniau, kad tikrai tėkš lėkštes žemėn, bet ji greitom pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

— Nebijok. Nedarysiu scenų.

Staigiai pabudau vidurnaktį, įsitempęs ir budrus. Atsisėdau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito iš koridoriaus plonas šviesos ruoželis. Kažkas šaižiai šnypštė, šis garsas stiprėjo drauge su prislopintais, dusliais dūžiais, tarsi kas didelis daužytųsi už sienos.,Meteoras! — dingtelėjo man. — Pramušė šarvus. Kažkas ten yra!”

Pratisas kriokimas.

Aš visiškai atsipeikėjau. Aš Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas…

Iššokau į koridorių. Mažosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, degė šviesa. Įlėkiau vidun.

Į mane padvelkė baisus šaltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverčiantys kvapą sniego dribsniais. Daugybė baltų snaigių sukosi virš susupto maudymosi chalatu kūno, kuris silpnai daužėsi ant grindų. Vos beįžvelgiau ją šiame lediniame rūke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji kriokė. Aš išlėkiau koridoriun, prabėgau pro virtinę durų. Jau nebejaučiau šalčio, tik jos kvapas garų debesiukais kilo iš burnos ir it ugnis degino man sprandą.

Paguldžiau ją ant stalo, praplėšiau ant krūtinės chalatą, sekundę žiūrėjau į perkreiptą krūpčiojantį veidą: užšalęs ant pravirų lūpų kraujas aptraukė jas juoda plėvele, ant liežuvio blizgėjo ledo kristaliukai…

Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ją nuo žemės, jutau, kad traiškau trapų stiklą. Kiek ji galėjo išgerti? Visvien. Išdeginta trachėja, gerklė, plaučiai, skystas deguonis ėda stipriau už koncentruotas rūgštis. Jos gergždžiantis sausas alsavimas, panašus į dreskiamo popieriaus čežesį, vis lėtėjo. Akys buvo užmerktos. Agonija.

Pažvelgiau į dideles įstiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebėra plaučių! Sudegę. Vaistai? Šitiek vaistų! Pilnos lentynos išsirikiavusių spalvotų butelių ir dėželių. Kriokimas aidėjo per visą salę, pro jos pravirą burną vis tebėjo garas.

Termoforai…

Ėmiau jų ieškoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, išmėčiau ampulių dėžutes… Dabar švirkštas… Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalėjau jo paruošti nutirpusiomis rankomis, pirštai buvo it mediniai ir nenorėjo lankstytis. Ėmiau kaip patrakęs daužyti ranka į sterilizatoriaus viršelį, bet nė nejutau to, vien tik silpną dilgčiojimą.

Harė sukriokė garsiau. Šokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.

— Hare!

Tai net nebuvo šnabždesys. Negalėjau išgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliudė man. Jos šonkauliai lakstė po balta oda, sudrėkę nuo tirpstančio sniego plaukai buvo išsidraikę ant priegalvio. Ji žiūrėjo į mane.

— Hare!

Nieko daugiau negalėjau pasakyti. Stovėjau it kelmas su tomis svetimomis, medinėmis rankomis. Mano pėdos, lūpos, akių vokai vis labiau degė, bet aš beveik nejutau šito. Lašas šilumoj atitirpusio kraujo nutekėjo jos skruostu, nubrėždamas įkypą rėžį. Liežuvis suvirpėjo ir pasislėpė, ji vis dar švokštė.

Aš paėmiau jai už riešo — pulso nebuvo, praskleidžiau chalato skvernus ir pridėjau ausį prie skaudžiai šalto kūno po pat krūtim. Pro treškantį nelyginant gaisro ūžesį išgirdau tankius tvinksnius, pašėlusius tonus, tokius greitus, kad negalėjau net suskaičiuoti. Stovėjau, žemai pasilenkęs, užmerkęs akis, tik staiga kažkas palietė man galvą. Ji panarino pirštus man į plaukus. Pažvelgiau jai į akis.

— Krisai, — sušvokštė ji.

Aš sugriebiau jos ranką, ji atsakė paspaudimu, kuris kone sutraiškė man delną. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikęs, akių baltymai blykstelėjo tarp vokų, gerklė sugargaliavo, nuo pykinimo ėmė tampyti visą kūną. Ji persisvėrė per stalo kraštą, ėmė daužyti galvą į porcelianinę piltuvo briauną. Aš laikiau ją ir spaudžiau prie stalo, bet su kiekviena spazmą ji sprūdo iš rankų. Mane visą išpylė prakaitas, kojos paliko lyg vatinės. Kai traukuliai susilpnėjo, pabandžiau ją paguldyti. Ji duso, gaudydama orą. Ūmai šiame baisiame kruviname veide sušvito Harės akys.

— Krisai, — sugargė ji, — kaip… kaip ilgai, Krisai?

Ji vos kvėpavo, ant lūpų pasirodė putos, ją vėl ėmė tampyti traukuliai. Laikiau ją, įtempęs visas jėgas. Paskui ji griuvo aukštielninka, net dantys sukaleno, ir ėmė sunkiai alsuoti.

— Ne, ne, ne, — tankiai šūkčiojo ji su kiekvienu oro iškvėpimu, ir atrodė, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar sykį, ir ji vėl ėmė blaškytis mano rankose, trumpom pertraukėlėm įtraukdama orą su tokiom pastangom, kad net visi šonkauliai iššokdavo. Paskiau vokai pusiau pridengė jos atviras nereginčias akis. Ji visa nustėro. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandžiau šluostyti rausvų putų nuo jos lūpų, stovėjau pasilenkęs, ausyse gaudė lyg koks tolimas didžiulis varpas, ir aš laukiau jos paskutinio atodūsio, kad galėčiau kristi ant žemės, bet ji tebealsavo, beveik nebešvokštė, vis tyliau, o krūties spenelis, kuris kone visai liovėsi virpėjęs, ėmė judėti plakančios širdies ritmu. Aš stovėjau susikūprinęs; jos veidas ėmė rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudrėko ir atrodė, jog kurstu, jog kažkas minkštas, elastingas užkimšo man ausis, tačiau vis tebegirdėjau tą gaudžiantį varpą, dabar duslų, tarsi būtų įskilusi jo šerdis.

Ji atsimerkė, ir mudviejų akys susitiko.

,Hare”,— norėjau ištarti, bet man atrodė, kad neturiu lūpų, veidas buvo it negyva sunki kaukė, ir aš tegalėjau žiūrėti.

Ji apžvelgė kambarį, jos galva sukrutėjo. Buvo visiškai tylu. Už manęs, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, iš neprisukto čiaupo vienodai lašnojo vanduo. Harė kilstelėjo ant alkūnės. Atsisėdo. Aš žengiau atatupstas. Ji žiūrėjo į mane.

— Ką,— tarė ji, — ką?.. Ne… pasisekė? Kodėl?.. Ko tu taip žiūri?..

Ir ūmai klaikiai suriko:

— Ko taip žiūri!!!

Vėl pasidarė tylu. Ji pažvelgė į savo rankas. Pakrutino pirštus.

— Čia aš?. — pasakė.

— Hare… — suvapėjau be kvapo, vien lūpom. Ji pakėlė galvą.

— Harė?.. — pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindų ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiesė, žengė keletą žingsnių. Visa tai darė it kokiam transe, žiūrėjo į mane tarsi nematydama.

— Harė?—palengva pakartojo ji. — Bet… aš… nesu Harė. O kas — aš?.. Harė? O tu, tu?!

Ūmai jos akys išsiplėtė, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nušvietė jos veidą.

— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!

Aš tylėjau, prisišliejęs pečiais prie spintos, ten, kur buvau nublokštas baimės.

Jos rankos nusviro.

— Ne, — tarė ji. — Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, aš jau nebegaliu. Negalima šitaip. Aš nieko nežinojau. Aš ir dabar, aš vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali būti? Aš,— ji spaudė prie krūtinės sugniaužtas nubalusias rankas, — nieko nežinau, tik… tik vien, kad aš Harė! Gal manai, kad aš apsimetu? Neapsimetu, šventas žodis, neapsimetu.

Paskutiniai žodžiai perėjo į aimaną. Raudodama ji krito ant grindų, tas riksmas lyg sudaužė kažką manyje, vienu šuoliu puoliau prie jos, pagriebiau į glėbį, ji gynėsi, stūmė mane, kūkčiodama be ašarų, šaukdama:

— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Žinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad čia ne aš, ne aš, ne aš…

— Nutilk! — surikau, purtydamas ją.

Mudu abu šaukėme it paklaikę, klūpodami prieš kits kitą. Harės galva maskatavo, atsidauždama man į petį, aš visom jėgom spaudžiau ją prie savęs. Vanduo vienodai lašėjo iš čiaupo.

— Krisai… — suvebleno Harė, įrėmusi galvą man į petį,— pasakyk, ką turiu daryti, kad manęs nebūtų, Krisai…

— Liaukis! — sušukau aš.

Ji pakėlė galvą. Atidžiai žvelgė į mane.

— Kaip?.. Tu irgi nežinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?

— Hare… pasigailėk…

— Norėjau… juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!

— Netiesa.

— Meluoji! Tau turi būti bjauru. Aš… aš pati… irgi. Jei galėčiau. Jei tik galėčiau…

— Nusižudytumei?

— Taip.

— O aš nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusižudytumei. Noriu, kad būtum čia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.

Didžiulės pilkos akys ryte rijo mane.

— Kaip tu meluoji… — tyliai tyliai tarė ji.

Aš paleidau ją ir atsistojau. Ji atsisėdo ant grindų.

— Sakyk, ką turiu daryti, kad patikėtum, jog sakau tai, ką galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nėra.

— Tu negali sakyti tiesos. Aš nesu Harė.

— O kas esi?

Ji ilgai tylėjo. Jos smakras keliskart virptelėjo, paskui ji nuleido galvą ir sukuždėjo:

— Harė… bet… bet žinau, kad tai netiesa. Ne mane… mylėjai ten, seniau…

— Taip, — atsakiau aš,— to, kas buvo, nebėra. Mirė. Bet čia aš tave myliu. Supranti?

Ji papurtė galva.

— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku įvertinti to, ką esi padaręs. Darei viską gerai, kaip mokėdamas. Bet čia nieko negalima padėti. Kai prieš tris dienas sėdėjau anksti rytą prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, aš nieko nežinojau. Man atrodo, tarsi tai būtų buvę labai labai seniai. Aš elgiausi lyg būdama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buvę anksčiau, o kas vėliau, ir niekuo nesistebėjau, sakytum, būčiau po narkozės ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalykų privertė mane susimąstyti. Žinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbėjimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man ėmė kažkas aiškėti. O kadangi tu nenorėjai man nieko pasakyti, atsikėliau naktį ir paleidau tą magnetofoną. Pamelavau tau tą vienintelį kartą, aš jį paskui paslėpiau, Krisai. Tas, kuris kalbėjo, kaip jis vadinosi?

— Gibarianas.

— Taip, Gibarianas. Tada jau viską sužinojau, nors tiesą sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nežinojau, kad aš negaliu… kad aš nesu… kad tas taip baigsis… be galo. To jis nesakė. O gal ir sakė, bet tu nubudai, ir aš išjungiau magnetofoną. Tačiau ir taip jau išgirdau pakankamai, kad sužinočiau, jog nesu žmogus, tik instrumentas.

— Ką tu kalbi?

— Taip. Ištyrimui tavo reakcijų ar kažko panašaus. Kiekvienas jūsų turi tokį… tokią kaip aš. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kažkas panašaus. Bet tu pats viską geriau už mane žinai. Jis kalbėjo tokius baisius, neįtikimus dalykus, ir aš turbūt nebūčiau patikėjusi, jei viskas nebūtų sutapę.

— Kas sutapę?

— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu būti prie tavęs. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manęs neapkenti, ir todėl buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi aš galėjau įsivaizduoti! Juk jis nejautė neapykantos tai savajai, o kaip apie ją kalbėjo! Tik tada supratau, jog ką tik daryčiau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankynė. Ir net dar blogiau, nes kankinimo įrankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir užmušti. O kad įrankis galėtų linkėti gero ir mylėti, šito negalėjau įsivaizduoti. Norėčiau tau papasakoti bent tai, kas man darėsi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent iš to turėtumei kokios naudos. Net bandžiau užrašyti…

— Tai todėl uždegei šviesą?.. — paklausiau aš, vargais negalais išspaudęs žodžius pro sugniaužtą gerklę.

— Taip. Bet nieko iš to neišėjo. Nes aš ieškojau savyje, žinai… — jų — to kažko kito, buvau tarsi pamišusi, sakau tau! Kurį laiką man rodėsi, kad neturiu kūno po oda, kad manyje esama kažko kito, kad esu tik… tik paviršius. Kad tave apgaučiau. Supranti?

— Suprantu.

— Kai šitaip guli kiauras valandas naktį, tai mintimis galima nuklysti labai toli ir į labai keistas šalis, žinai…

— Žinau…

— Bet aš jutau savo pačios širdį ir dar atsiminiau, kad tu tyrei mano kraują. Koks mano kraujas? Pasakyk, pasakyk tiesą. Juk dabar gali.

— Toks pats, kaip mano.

— Tikrai?

— Prisiekiu!

— Ką tai reiškia? 2inai, paskui galvojau, kad gal tai yra kažkur manyje paslėpta, kad yra… juk gali būti labai mažas. Tik nežinojau kur. Dabar galvoju, kad tai buvo vien mano išsisukinėjimai, nes labai bijojau to, ką norėjau padaryti, ir ieškojau kokios kitos išeities. Bet Krisai, jei mano kraujas toks pat, jeigu yra taip, kaip sakai, tai… Ne, to negali būti. Juk jau būčiau negyva, ar ne? Vadinasi, vis dėlto kažko esama, tik kur? Gal galvoje? Bet juk aš galvoju visai paprastai… ir nieko nežinau… Jeigu tuo galvočiau, tai privalėčiau išsyk viską žinoti ir nemylėti tavęs, tik apsimesti ir žinoti, kad apsimetu… Krisai, prašau tave, pasakyk man viską, ką žinai, gal vis tiek pasisektų ką nors padaryti?

— Kas turėtų pasisekti? Ji tylėjo.

— Nori mirti?

— Turbūt taip.

Vėl pasidarė tylu. Aš stovėjau prie jos, susigūžusios, žvelgdamas į tuščią salės vidų, į baltas emaliuotas rakandų plokštes, į blizgančius, išmėtytus įrankius, tarsi ieškodamas ko labai reikalingo ir negalėdamas rasti.

— Hare, ar galiu tau kai ką pasakyti? Ji laukė.

— Tai tiesa, kad nesi visai tokia, kaip aš. Bet tai nereiškia, kad esi kuo nors blogesnė. Priešingai. Gali sau galvoti, ką nori, bet dėl to… tu nenumirei.

Kažkoks vaikiškas, graudus šypsnys nuslinko jos veidu.

— Ar tai reiškia, kad esu… nemirtinga?

— Nežinau. Šiaip ar taip, esi kur kas mažiau mirtinga, negu aš.

— Tai baisu, — sukuždėjo Harė.

— Gal ne taip labai, kaip tau atrodo.

— Bet tu nepavydi man…

Hare, tai yra veikiau tavo… paskirties klausimas, pavadinčiau tai šitaip. Žinai, čia, Stotyje, tavo paskirtis yra iš tikrųjų tokia pati tamsi, kaip mano ir kiekvieno iš mūsų. Anie du tęs Gibariano eksperimentą, ir gali visko atsitikti…

— Arba nieko.

— Arba nieko. Ir pasakysiu tau: aš norėčiau, kad nieko neatsitiktų, net ne todėl, kad bijočiau (nors tai, rasi, irgi turi šiokios tokios reikšmės, nežinau), o todėl, kad tai nieko neduos. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs.

— Neduos, o kodėl? Čia kalbama apie tą… okeaną? Ji krūptelėjo.

— Taip. Apie kontaktą. Manau, kad tai yra be galo paprasta. Kontaktas reiškia apsikeitimą kokiomis nors žiniomis, sąvokomis ar bent jau rezultatais, kokiom būsenom, bet jei nėra kuo keistis? Jei dramblys nėra labai didelė bakterija, tai okeanas negali būti labai didelės smegenys. Aišku, abi pusės gali parodyti tam tikrų veiksmų. Dėl vieno tokio veiksmo aš žiūriu dabar į tave ir stengiuosi išaiškinti, kad esi man brangesnė už tuos dvylika gyvenimo metų, kuriuos atidaviau Soliariui, ir kad ir toliau noriu būti su tavim. Gal tavo pasirodymas turėjo būti kankynė, gal paslauga, o gal tik mikroskopinis bandymas. Bičiulystės išraiška, pasalus smūgis, gal pasityčiojimas? Gal viskas drauge, o gal — tai atrodo man panašiausia — kažkas visai kita. Bet, galų gale, argi mudviem privalo rūpėti ketinimai mūsų gimdytojų, kad ir kokie jie būtų skirtingi? Galėtum pasakyti, kad nuo šių ketinimų priklauso mūsų ateitis, ir aš sutiksiu su tuo. Aš negaliu numatyti to, kas bus. Taip pat ir tu. Netgi negaliu tavęs užtikrinti, kad visad tave mylėsiu. Nes jeigu jau šitiek atsitiko, tai gali atsitikti visko. Gal ryt aš tapsiu žalia medūza? Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet ten, kur priklauso nuo mūsų, būsime drauge. Ar to maža?

— Klausyk… — tarė Harė,— yra dar kai kas. Ar aš… esu į ją… labai panaši?

— Buvai labai panaši, — tariau aš,— bet dabar jau nebežinau.

— Kaip tai?..

Ji pasikėlė nuo žemės ir pažvelgė į mane didelėm akim.

— Jau užgožei ją.

— Ir esi tikras, kad ne ją, o mane? Mane?..

— Taip. Tave. Nežinau. Bijau, kad jei iš tiesų būtum ji, negalėčiau tavęs mylėti.

— Kodėl?

— Nes padariau kai ką baisaus.

— Jai?

— Taip. Kai buvome… — Nesakyk.

— Kodėl?

— Nenoriu, kad žinotum, jog nesu jinai.




PAŠNEKESYS





Kitą dieną, grįžęs po pietų, radau ant stalo palangėj laiškelį nuo Snauto. Jis pranešė, kad Sartorijus tuo tarpu liovėsi konstravęs anihiliatorių, nes ketina padaryti paskutinį bandymą — apšviesti okeaną kietų spindulių pluoštu.

— Mieloji, — tariau aš, — man reikia eiti pas Snautą.

Raudonas saulėlydis liepsnojo langų stikluose ir skyrė kambarį į dvi dalis. Mudu buvome melsvame šešėlyje. Už jo ribos viskas atrodė it iš vario, galėjai pagalvoti, kad kiekviena krintanti iš lentynos knyga suskambės.

— Čia dėl to eksperimento. Tik nežinau, kaip tai padaryti. Man būtų geriau, supranti… — nutraukiau aš.

— Nesiaiškink, Krisai. Aš ir pati norėčiau… Jeigu tai netruktų ilgai…

— Na, bent kiek užtruks, — tariau aš. — Klausyk, o gal eitum su manim ir palauktum koridoriuje?

— Gerai. Bet jeigu neištversiu?

— O kas gi tau būna? — paklausiau aš ir skubiai pridūriau: — Aš klausiu ne iš smalsumo, supranti, bet gal susiorientavusi tu pati įstengtumei tai nugalėti.

— Aš bijau, — tarė ji, truputį pablyškusi. — Net nemoku pasakyti, ko bijau, nes iš tikrųjų ne bijau, tik… tik lyg pasimetu. Paskutinę akimirką dar jaučiu tokią. tokią gėdą, nemoku tau paaiškinti. O paskui jau nieko. Todėl maniau, kad čia kokia liga… — baigė ji tyliau ir krūptelėjo.

— Galimas daiktas, kad šitaip yra tik čia, šioje prakeiktoje Stotyje, — tariau aš. — Aš darysiu viską, kad kuo greičiausiai galėtume ją palikti.

— Manai, kad tai įmanoma? — ji išplėtė akis.

— O kodėl ne? Pagaliau nesu čia pririštas… Beje, tai priklausys ir nuo to, ką nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajėgsi būti viena?

— Tai priklauso… — tarė ji palengva ir nuleido galvą. — Jei girdėsiu tavo balsą, tai gal ištversiu.

— Būtų geriau, kad negirdėtumei, ką mudu kalbėsime. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti nuo tavęs, bet nežinau, negaliu žinoti, ką pasakys Snautas.

— Nereikia. Suprantu. Gerai. Aš atsistosiu taip, kad girdėčiau tik tavo balsą. To man užteks.

— Tai aš dabar paskambinsiu jam iš laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.

Ji linktelėjo galvą.

Aš išėjau pro raudonos šviesos sieną į koridorių — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirodė kone juodas, nors ir degė lempos. Mažosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgančios Diuavaro termoso šukės, gulinčios ant grindų po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties įvykių pėdsakas. Kai nuėmiau ragelį ir susukau radijo stoties numerį, mažas ekranas nušvito. Paskui melzgana šviesos plėvė, tarsi aptraukusi iš vidaus matinį stiklą, plyšo, ir Snautas, šonu pasilenkęs per aukšto fotelio atramą, pažvelgė man tiesiai į akis.

— Sveikas, — tarė jis.

— Perskaičiau raštelį. Norėčiau su tavim pasikalbėti. Ar galiu ateiti?

— Gali. Dabar?

— Taip.

— Prašom. Ateisi su… ne vienas?

— Vienas.

Jo rudai įdegęs su giliom skersinėm raukšlėm kaktoje veidas, pakreiptas į šoną išgaubtame stikle (jis buvo panašus į keistą akvariume gyvenančią žuvį, žiūrinčią pro stiklinę sienelę) įgavo dviprasmišką išraišką.

— Na, na, — tarė jis. — Tai laukiu.

— Eime, mieloji, — tariau aš ne itin natūraliai žvaliu balsu, įeidamas į kabiną pro raudonus šviesos pluoštus, už kurių mačiau šmėžuojantį Harės siluetą.

Man užkando žadą. Ji sėdėjo, įsigūžusi į fotelį, perkišusi alkūnes per atramas. Ar per vėlai išgirdo mano žingsnius, ar negalėjo greit atpalaiduoti to baisaus gniaužto ir atgauti normalią pozą, bet mačiau ją kokią sekundę besigalynėjančią, sutelkusią tą nesuprantamą jėgą, kuri slypėjo joje, ir širdį man suspaudė pasiutęs persipynęs su gailesčiu pyktis. Mudu tylėdami nuėjome ilgu koridorium pro jo sekcijas, išklotas spalvota emale, kuri pagal architektų intenciją turėjo paįvairinti gyvenimą šiame šarvų kiaukute. Jau iš tolo pamačiau praviras radijo stoties duris. Pro jas į koridorių krito ilgas raudonos šviesos ruožas, nes ir čia įsigavo saulė. Pažvelgiau į Harę, kuri nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumažėjo. Per keliolika žingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįžtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uždengė žmogaus šešėlis. Paspartinęs žingsnį, įėjau kabinon. Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam už nugaros, ir rodėsi, kad iš jo žilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę žiūrėjome į kits kitą, žodžio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.

Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio.

— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.

— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.

— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?

— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.

— Ne, nieko.

— Tai ką pasakysi? — atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.

— Jinai jau žino… apie save, — tariau tyliau, kone pakuždom.

Snautas kilstelėjo antakius.

— Taip?

Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas, — pagalvojau, — jeigu jau nieko daugiau.”

— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą…

Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys žybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau:

— Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusižudyti. Skystomis dujomis…

Kažkas sučežėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje…

Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė… Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.

— Klausau, — tarė jis ramiai.

— Aišku, jai nepasisekė… šiaip ar taip, ji žino, kas ji yra.

— Kodėl man tai sakai? — staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.

— Noriu, kad orientuotumeis… kad žinotumei, kaip yra, — bambtelėjau.

— Aš įspėjau tave.

— Nori pasakyti, kad žinojai… — nejučia pakėliau balsą.

— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias”, kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo… Adomo… o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau sužmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, žinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau…

Jis nebaigė. Pažvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko:

— Ji žino viską?

— Taip, juk sakiau tau.

— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu…

— Ne!

Jis šyptelėjo.

— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priėjom… ką ketini daryti? Palikti Stotį?

— Taip.

— Su ja?

— Taip.

Jis tylėjo, tarsi galvodamas, ką atsakyti, bet jo tylėjime buvo dar kažkas… kas? Vėlei tas neaiškus šnaresys čia pat, sakytum už plonos sienelės. Jis sujudėjo krėsle.

— Puiku, — tarė jis. — Ko taip žiūri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau būtų, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumės prievartos. Neketinu tavęs įtikinėti, tik pasakysiu: stengiesi nežmoniškoje situacijoje elgtis kaip žmogus. Gal tai ir gražu, tačiau be naudos. Galop ir tuo grožiu abejoju. Argi kvailystė gali būti graži? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesnių eksperimentų, nori pasitraukti, pasiėmęs ją. Taip?

— Taip.

— Bet čia irgi… eksperimentas. Nemanai?

— Kaip tu tai supranti? Ar ji… galės?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau…

Aš kalbėjau vis lėčiau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.

— Mes visi čia griebiamės stručio politikos, Kelvinai, tačiau bent žinome tai ir nesistengiame dėtis tauriais.

— Aš niekuo nesidedu.

— Gerai, nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiimu, ką pasakiau apie taurumą, bet stručio politika lieka galioti. Tu vykdai ją ypatingai pavojinga forma. Apgaudinėji ir save, ir ją, ir vėl save.

Tu žinai sudarytos iš neutroninių medžiagų sistemos stabilizacijos sąlygas?

— Ne. Ir tu nežinai. To niekas nežino.

— Be abejo. Tačiau mes žinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antplūdžiui. Man paaiškino Sartorijus. Tą energiją kuria sūkurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar šis laukas veikia,svečią” iš išorės? O gal šio lauko šaltinis yra jo kūne? Supranti skirtumą?

— Taip, — atsakiau iš lėto. — Jeigu jis išorinis, tai jinai, tai… tokia…

— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs, — baigė jis už mane. — To numatyti negalima, bet juk tu esi padaręs eksperimentą. Toji raketa, kurią paleidai… ji vis tebesisuka, žinai. Atspėjamu laiku aš net apskaičiavau jos judėjimo duomenis. Tu gali nuskristi, išeiti į orbitą, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko… keleivei…

— Pasiutai! — sušvokščiau aš.

— Manai? Na… o kad taip… prisitraukus ją čia… tą raketėlę? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu būdu. Išvesim ją iš orbitos ir…

— Liaukis!

— Irgi ne? Ką gi, yra dar vienas būdas, labai paprastas. Jai net nereikės nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radiją: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir…

— Bet… betgi ten jau seniai nebėra deguonies! — pralemenau aš.

— O gal ji išsiverčia be deguonies. Na, pabandysiu?

— Snautai… Snautai…

— Kelvinai… Kelvinai… — piktai pamėgdžiojo jis. — Pagalvok, kas tu per žmogus? Ką nori padaryti laimingą? Ką išgelbėti? Save? Ją? Kurią? Šitą ar aną? Abiem jau pritrukai drąsos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutinį kartą. Čia yra situacija, kuriai negalima taikyti moralės normų.

Ūmai išgirdau tą patį krebždesį, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytų sieną. Nežinau, kodėl mane apėmė kažkoks pasyvus, valkšnus abejingumas. Tarsi būčiau į visą šią situaciją, į mudu abu žiūrėjęs iš didelio nuotolio pro apsuktą žiūroną: smulku, truputį juokinga, nelabai svarbu.

— Na gerai, — tariau aš.— O ką, tavo manymu, turėčiau daryti? Pašalinti ją? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar kartą? Ir taip kasdien? Kiek kartų? Kam? Kas man iš to? O tau? Sartorijui? Stočiai?

— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Išskrisi su ja, ir, sakykim, būsi liudininkas šitokios permainos. Po poros minučių pamatysi…

— Na, ką?— tariau kandžiai. — Pabaisą? Demoną, ką?

— Ne. Paprastą, paprasčiausią agoniją. Tu jau iš tiesų patikėjai jų nemirtingumu. Sakau, kad jie žūna… Ką tada darysi? Grįši… rezervo?

— Liaukis!!! — gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.

Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.

— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu… — jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis…

— Kalbi apie save, — tariau, panarinęs galvą.— Aš… myliu ją.

— Ką? Savo atsiminimus?

— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas… tikras žmogus.

— Pats pripažįsti, sakydamas…

— Nekibk prie žodžių.

— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.

— Klysti.

— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?

— Tiesa.

— Tai gal ji kaip tik todėl n ė r a tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!

— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra… ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.

— Gerai. Pats pradėjai… Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!

— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja… kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.

— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar… negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim… iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.

— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.

Snautas gūžtelėjo pečiais.

— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti… Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų… Ateisi?

— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.

— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai… Tu esi… čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?

— Ateisiu, — sumurmėjau.

Aš žiūrėjau į Snautą. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslėpta už spintos durų. Kada jos prasivėrė? Turbūt jau senokai, tačiau tokios man baisios kalbos įkarštyje nepastebėjau šito. Kaip nenatūraliai tai atrodė… Sakytum… jis slėpė ten kažką. Arba jį kas laikė už rankos. Aš apsilaižiau lūpas.

— Snautai, ką tu…

— Išeik, — tarė jis tyliai ir labai ramiai. — Išeik.

Aš išėjau ir uždariau duris, apšviestas blėstančių raudonų gaisų. Harė sėdėjo ant grindų už kokių dešimties žingsnių, pačiam pasieny. Pamačiusi mane, pašoko.

— Matai?.. — tarė, žiūrėdama į mane žibančiom akim. — Pasisekė, Krisai… Taip džiaugiuosi. Gal… gal bus vis geriau…

— O, tikriausiai, — atsakiau aš išsiblaškęs.

Mudu ėjome į savo kambarį, o aš sukau galvą dėl tos idiotiškos spintos. Vadinasi, vadinasi slėpė ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip ėmė degti skruostai, kad nejučia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybė. Ir ką iš tikrųjų nutarėme? Nieko? Tiesa, ryt rytą…

Omai mane pagavo baimė, kone tokia, kaip paskutinę naktį. Mano encefalograma… Ištisas įrašas visų smegenų procesų, perkeltas į spindulių pluošto vibraciją, bus pasiųstas apačion… Į šitos neaprėpiamos, bekraštės pabaisos gilumą. Kaip jis pasakė: „Jei ji išnyktų, labai kentėtumei, ką?..” Encefalograma — ištisinis įrašas. Taip pat ir nesąmoningų procesų. O jeigu noriu, kad ji dingtų, išnyktų? Antraip argi būčiau taip išsigandęs, kai ji liko gyva po to baisaus pasikėsinimo? Ar gal' būti atsakingas už savo pasąmonę? Jeigu aš nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo aš sutikau, kad būtent mano, mano… Žinoma, aš galiu šį įrašą peržiūrėti prieš tai, bet juk neiššifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspręsti, ką tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruožais: kad, pavyzdžiui, sprendė matematikos uždavinį, tačiau pasakyti kokį, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neįmanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis mišinys daugybės tuo pat metu vykstančių procesų, ir tik dalis jų turi psichinį „pamušalą”… O pasąmonė… Apie ją jie nė kalbėti nenori, tad kur jau čia jiems šifruoti žmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus… Bet kodėl aš taip bijau? Juk pats sakiau rytą Harei, kad šis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau mūsų neurofiziologai nemoka iššifruoti įrašo, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milžinas…

Bet jis įžengė į mane nežinia kaip ir išžvalgė visą mano atmintį, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulinės transmisijos”, įsibrovė pro dvigubai hermetizuotą kiautą, pro sunkius stoties šarvus, susirado jos viduje mano kūną ir išėjo su grobiu…

— Krisai?.. — tyliai pašaukė Harė.

Aš stovėjau prie lango, įsižiūrėjęs nereginčiom akim į prasidedančią naktį.

Žvaigždes temdė blanki šioje geografinėje platumoje ūkana — sūdri, nors plona marška tokių aukštų debesų, kad saulė iš tolumos, iš užu horizonto, nutvieskė juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu švytėjimu.

Jeigu ji paskui išnyks, tai rodys, kad aš to norėjau… Kad nužudžiau ją. Neiti ten? Jie negali manęs priversti. Tačiau ką jiems pasakysiu? Šito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetinėti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todėl, kad gal manyje esama minčių, ketinimų, vilčių, baisių, taurių, pražūtingų, o aš nieko apie juos nežinau. Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų. Išduoti ją… iš gėdos? Išduoti tik todėl, kad pritrūkau drąsos?

— Krisai… — dar tyliau sukuždėjo Harė.

Aš veikiau jaučiau, negu girdėjau, kaip ji be garso priėjo prie manęs, ir apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Šiuo momentu norėjau būti vienas. Turėjau būti vienas. Dar niekam nesiryžau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovėjau nejudėdamas, įsižiūrėjęs į tamsėjantį dangų, į žvaigždes, kurios buvo tiktai vaiduokliškas žemės žvaigždžių šešėlis, o tuštumoje, kuri dabar pakeitė pašėlusiai lekiančias mintis, be žodžių augo bukas abejingas įsitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man sąmonės gelmėse, jau esu pasirinkęs ir, dėdamasis, kad nieko neįvyko, net neturėjau jėgų niekinti save.




MĄSTYTOJAI





— Krisai, tai vis tas eksperimentas?

Aš krūptelėjau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulėjau nemiegodamas, žiūrėdamas į tamsą, vienišas, nes negirdėjau net jos kvėpavimo ir visai užmiršau ją labirintuose susiraizgiusių nakties minčių, svaičiojimų, pusiau prasmingų ir todėl įgaunančių naują mastą ir reikšmę.

— Ką… iš kur žinai, kad nemiegu?.. — paklausiau aš. Mano balse skambėjo baimė.

— Iš kvėpavimo… — atsakė ji tyliai, tarsi atsiprašydama. — Nenorėjau tau trukdyti… Jei negali, nesakyk.

— Ne, kodėl gi. Taip, tas eksperimentas. Įspėjai.

— Ko jie iš jo tikisi?

— Patys nežino. Kažko. Ko nors. Tai nėra operacija „Mintis”, o veikiau „Neviltis”. Dabar tereikia vieno: žmogaus, kuris turėtų pakankamai drąsos ir prisiimtų atsakomybę už sprendimą, tačiau šią drąsos rūšį dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, žeminantis žmogų pabėgimas. Argi garbinga žmogui bristi, klimpti ir skęsti kažinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?

Aš nutilau, bet nespėjau dar atgauti kvapo, ir vėl nauja pykčio banga užplūdo mane:

— Aišku, niekad netrūko praktiškai žvelgiančių tipelių. Jie sakė, kad jeigu net nepavyktų užmegzti kontakto, tai studijuodami tą plazmą — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie iššoka iš jos vienai parai ir vėl išnyksta, — mes pažinsime materijos paslaptį, tarsi jie nebūtų žinoję, jog tai yra savęs apgaudinėjimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surašyta nesuprantama kalba ir tegalima apžiūrinėti spalvotus knygų apdarus.

— Ar nėra daugiau tokių planetų?

— Nežinia. Gal ir yra, mes žinome tik tą vieną. Šiaip ar taip, ji yra be galo retas dalykas, ne taip, kaip Žemė. Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę, mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti — tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys… Ak, tiek to. Neverta.

Aš atsikėliau, apgraibom susiradau vaistinėlę, plokščią stiklainį su migdomaisiais vaistais.

— Miegosiu, mieloji, — tariau, atsisukdamas į tamsą, kurioje kažkur aukštai ūžė ventiliatorius. — Reikia užmigti. Antraip pats nežinau…

Atsisėdau lovoje. Ji palietė man ranką. Griebiau ją, nematomą, ir laikiau nejudėdamas, kol miegas atgniaužė man rankas. Rytmetį, kai pabudau žvalus ir pailsėjęs, eksperimentas pasirodė man menkas daiktas, nesupratau, kaip galėjau suteikti jam tiek reikšmės. Dabar man mažai terūpėjo ir tai, kad Harė eis su manim į laboratoriją. Visos jos pastangos pasilikti, kai aš išėjau kelioms minutėms iš kambario, buvo bergdžios. Aš atsisakiau tolesnių bandymų, nors ji primygtinai prašė (net sutiko, kad ją kur uždaryčiau), ir patariau jai pasiimti kokią knygą pasiskaityti.

Labiau, negu pati procedūra, mane domino, ką rasiu laboratorijoje. Šioje didelėje šviesiai žydroje salėje nebuvo nieko ypatingo, tik stelažuose ir spintose su analitiniais stiklais žiojėjo dideli tušti tarpai (be to, kai kuriose spintose nebuvo stiklų, o vienų durų plokštė suskilusi žvaigždės forma, tarsi čia būtų neseniai vykusi kova, ir jos pėdsakai skubiai, bet skrupulingai likviduoti). Triūsiantis prie aparatūros Snautas elgėsi itin santūriai, Harės pasirodymą sutiko kaip paprasčiausią dalyką ir iš tolo jai linktelėjo. Kai jis suvilgė man smilkinius ir kaktą fiziologiniu skysčiu, atėjo Sartorijus. Jis įėjo pro mažas dureles, vedančias kažkur į tamsą. Vilkėjo baltą apsiaustą, ant jo buvo užsimetęs juodą ligi kulkšnių apsauginę prijuostę. Rimtas, tvirtas, jis pasisveikino su manim taip, tarsi mes būtume Žemėje didelio instituto darbuotojai, išsiskyrę tik vakar. Aš tik dabar pastebėjau, kad negyvą išraišką jo veidui teikia kontaktinės linzės, kurias jis dėvėjo po vokais vietoj akinių.

Susinėręs ant krūtinės rankas, Sartorijus stovėjo ir žiūrėjo, kaip Snautas juosia pridėtus prie mano galvos elektrodus baltu raiščiu, muturiuodamas jį it kyką. Jis kelis kartus apžvelgė visą salę, tarsi nepastebėdamas Harės, kuri, susigūžusi, nelaiminga, sėdėjo ant mažos taburetės prie sienos, dėdamasi skaitanti knygą. Kai Snautas atsitraukė nuo mano kėdės, aš pajudinau apsunkintą metalu ir laidais galvą, norėdamas pamatyti, kaip jis jungia aparatūrą, bet Sartorijus netikėtai pakėlė ranką ir entuziastingai tarė:

— Daktare Kelvinai! Prašom valandėlę dėmesio, susikaupkit! Neketinu nieko tamstai įsakinėti, nes tai neduotų jokių rezultatų, tik prašau liautis galvoti apie save, apie mane, apie kolegą Snautą, apie kokius kitus asmenis, eliminuoti bet kokį atsitiktinumą ir sukaupti visą dėmesį į tą reikalą, dėl kurio mes čia atėjome. Žemė ir Soliaris, tyrinėtojų kartos, sudarančios vieną visumą, nors pavienių žmonių gyvenimas turi savo pradžią ir pabaigą, mūsų atkaklumas siekiant užmegzti intelektualinį kontaktą, istorinio žmonijos nueito kelio ilgumas, įsitikinimas, kad jis bus tęsiamas ateityje, pasiryžimas pasiaukoti, sutikti bet kokius sunkumus, atiduoti visus savo jausmus šiai mūsų misijai — štai temos, kurios privalo pripildyti visą jūsų. sąmonę. Tiesa, minčių tėkmė nepriklauso vien nuo jūsų valios, bet tai, kad čia esate, patvirtina mano nurodytos sekos autentiškumą. Jeigu nebūsite tikras, kad susidorojote su pavestu uždaviniu, prašom pasakyti, ir kolega Snautas pakartos įrašą. Juk turime laiko…

Pastaruosius žodžius jis ištarė su blankia sausa šypsena, tebežiūrėdamas į mane vis tokiu pat skvarbiu, veriančiu žvilgsniu.

Man viskas persivertė viduje nuo tų taip rimtai su tokiu orumu skelbiamų frazių srovės. Laimė, Snautas nutraukė užsitęsusią tylą.

— Galima, Krisai? — paklausė jis atsainiai ir familiariai, pasirėmęs alkūne ant aukšto elektroencefalografo pulto, tarsi remtųsi į krėslo atkaltę. Buvau jam dėkingas, kad pavadino mane vardu.

— Galima, — atsakiau prisimerkęs.

Kai tik Snautas baigė tvirtinti elektrodus ir uždėjo pirštus ant mygtukų, susijaudinimas, nuniokojęs mano smegenis, ūmai išnyko. Juodoje aparato plokštėje išvydau pro blakstienas rausvą kontrolinių lempelių šviesą. Palengva ėmiau nebejausti nemalonių drėgnų, šaltų it metalinės monetos elektrodų, kurie juosė man galvą. Buvau it pilka, neapšviesta arena. Šią tuštumą iš visų pusių stebėjo nematomų žiūrovų minia, amfiteatru apsupusi tylą, kurioje pleveno ironiška panieka Sartorijui ir Misijai. Įtampa vidinių observatorių, geidžiančių suvaidinti improvizuotą vaidmenį, silpnėjo. „Harė?” — pagalvojau tą žodį išbandymui, su maudžiančiu nerimu, pasiruošęs tučtuojau trauktis atgal. Tačiau toji mano budri akla auditorija neužprotestavo. Kokią valandėlę buvau tarsi grynas jautrumas, nuoširdus graudulys, pasirengęs kantrioms, ilgoms aukoms. Harė pripildė mane visą be formų, be silueto, be veido, ir ūmai pro jos beveidį beviltišku švelnumu dvelkiantį paveikslą visu savo profesorišku orumu išniro iš pilkos miglos Gezė, soliaristikos ir soliarininkų tėvas. Bet aš galvojau ne apie aną dumblo išsiveržima, me apie dvokiantį liūną, prarijusį jo auksinius akinius ir dailiai sušukuotus žilus ūsus. Aš mačiau tik graviūra tituliniame monografijos lape, tankiai subrūkšniuotą foną, kuriuo dailininkas apsupo jo galvą taip, kad ji radosi aureolėje. Jo veidas, ne bruožais, o dora senovine išmintim buvo toks panašus į mano tėvo veidą, kad net nežinojau, kuris jų žvelgia į mane. Jiedu abu neturėjo kapo — toks dažnas ir paprastas nūdienos reiškinys, jog net nebejaudino.

Vaizdas jau blanko, o aš akimoju — nežinau, ar ilgam — užmiršau Stotį, eksperimentą, Harę, juodąjį okeaną, viską — mane akimirka it žaibas pervėrė įsitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mažučiai, sauja pelenų paversti žmonės susidorojo su viskuo, kas pasitaikė jų kelyje, ir plaukianti iš šio atradimo ramybė sunaikino beformę minią, kuri supo pilką areną, tyliai laukdama mano pralaimėjimo. Aš išgirdau dvigubą spragtelėjimą, aparatūra išsijungė ir į mano akis tvoskė dirbtinė šviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovėdamas vis toje pat pozoje, akylai žvelgė į mane, Snautas, nusigręžęs nuo jo, triūsė prie aparato, sakytum tyčia šlepsėdamas krintančiais nuo kojų sandalais.

— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.

— Taip, — atsakiau aš.

— Esate tuo įsitikinęs? — su nustebimo gaidele, net įtariai paklausė Sartorijus.

— Taip.

Mano įsitikinimas ir šiurkštus atsakymo tonas valandėlę sutrikdė jo šaltą orumą.

— Tai… gerai, — bambtelėjo jis ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką dabar veikti. Snautas priėjo prie manęs ir ėmė vyturiuoti raištį.

Aš atsistojau ir perėjau per salę, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo įėjęs į tamsųjį kambarį, grįžo su jau išryškintu ir išdžiūvusiu filmu. Keliolikoje metrų juostos driekėsi virpančios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelėsiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidžiame celiuliozės kaspine.

Aš jau nebeturėjau ką veikti, bet neišėjau. Jiedu įdėjo į oksiduotą moduliatoriaus kasetę filmą, kurio galą Sartorijus. dar kartą apžiūrėjo, įtariai paniuręs, tarsi stengdamasis iššifruoti slypinčią šiose virpančiose linijose prasmę.

Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. Aš tik žinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priėjo prie valdymo — pultų pasienyje ir paleido į darbą reikiamą aparatūrą. Po švininėm grindim ričių apvijose, silpnai narnėdama bosu, pakirdo srovė, paskui švieselės vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nučiuožė žemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidžiasi į vertikalų šulinį ir sustoja jo atvirose žiotyse. Tada švieselės sustingo ties žemiausiomis skalės padalomis ir Snautas ėmė didinti įtampą, kol rodyklės, tikriau tariant, balti jas pakeitę protarpiai, kryptelėję padarė posūkį dešinėn. Srovės gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neįvyko, filmo ritės sukosi po vožtuvu, taigi to net pamatyti negalėjai, metražo skaitliukas tyliai tiksėjo it laikrodžio mechanizmas.

Harė žiūrėjo iš už knygos čia į mane, čia į juos. Aš priėjau prie jos. Ji klausiamai pažvelgė. Eksperimentas baigėsi. Sartorijus pamažu priėjo prie didelės konusinės aparato galvutės.

— Eisim?.. — vien lūpomis paklausė Harė.

Aš linktelėjau galvą. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai būtų atrodę pernelyg beprasmiška — praėjau pro Sartorijų.

Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.

Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.

— Hare, — tariau aš,— žinai… norėčiau užeiti į biblioteką… Ar tu nieko prieš?..

— O, mielai, aš pasiieškosiu ko paskaityti, — atsakė ji su kiek dirbtinu žvalumu.

Jutau, kad nuo vakar dienos tarp mūsų atsirado kažkoks neužlygintas plyšys ir kad privalau parodyti jai nors truputį nuoširdumo, bet mane apėmė visiška apatija. Nežinau, kas būtų galėjęs mane iš jos išjudinti.

Mudu grįžome atgal, paskui pandusu nuėjome ligi mažo prieangėlio. Čia buvo trejos durys, o tarp jų, nelyginant kokiose vitrinose, gėlės už krištolinių stiklų.

Viduriniosios į biblioteką vedančios durys buvo iš abiejų pusių apmuštos išsipūtusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, didelėje apskritoje salėje su blyškiai sidabrinėmis lubomis, išdekoruotomis stilizuotomis saulėmis, buvo truputį vėsiau.

Perbraukiau ranka per soliaristinės klasikos tomų nugarėles ir jau norėjau pasiimti pirmąjį Gezės tomą su anuo graviūriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netikėtai pamačiau anąkart nepastebėtą storą aštuntojo formato Gravinskio tomą.

Atsisėdau į minkštą fotelį. Buvo visiškai tylu. Per žingsnį nuo manęs Harė vartė kažkokią knygą, girdėjau, kaip čeža jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio žinynas, studentų dažniausiai vartojamas kaip šiaip sau „skaitalas”, buvo rinkinys alfabetine tvarka surašytų soliaristinių hipotezių, nuo abiologinės ligi išsigimėliškosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nėra matęs Soliario, išnaršė visas monografijas, ekspedicijų protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranešimus, kruopščiai išstudijavo netgi kitas planetas tyrinėjančių planetologų veikalus ir sudarė katalogą, kiek bauginanti formuluočių lapidariškumu, nes jos dažnai pavirsdavo trivialiomis, pražudydamos subtilų šias hipotezes pagrindusių minčių sudėtingumą. Be to, šis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau įdomus kaip kuriozas, jis buvo išleistas prieš dvidešimt metų, o per tą laiką priaugo kalnas naujų hipotezių, kurios jau nebe — sutilptų vienoje knygoje. Žiūrinėjau alfabetinį autorių sąrašą nelyginant žuvusiųjų registrą; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbūt jau nebedirbo nė vienas. Visas šis pačias įvairiausias kryptis apimantis minčių lobynas teigė, kad bent viena hipotezė turi būti teisinga; atrodė negalimas daiktas, kad tikrovė būtų visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromų pasiūlymų. Knygos įžangoje Gravinskis suskirstė periodais kone šešiasdešimt jam žinomų soliaristikos metų. Pirmajame, prasidedančiame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekūrė hipotezių sąmoningai. Tada buvo pripažinta, kažkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu”, kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisėtina aplink planetą telkšanti drebučių masė, kuri dėl savo kvazivulkaninės veiklos geba kurti keisčiausius tvarinius ir savotišku procesų automatiškumu stabilizuoja nepastovią orbitą taip, kaip švytuoklė laikosi vis toje pačioje švytavimo plokštumoje. Tiesa, jau po trejų metų Mažino pasisakė už gyvą,drebutinės mašinos” prigimtį, tačiau Gravinskis biologinių hipotezių pradžią datavo devyneriais metais vėliau, ir iki tol vieniša Mažino nuomonė sulaukė vis daugiau šalininkų. Kitais metais atsirado daugybė labai painių paremtų biomatematine analize teorinių gyvo okeano modelių.

Trečiasis periodas buvo kone monolitinių mokslininkų pažiūrų susiskaldymo periodas. Jame atsirado įvairių kartais atkakliai rungtyniaujančių mokyklų. Tai buvo Panmalero, Štroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipovičiaus veiklos metas. Visas Gezės palikimas tada buvo žiauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadų stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kurių negalima ištyrinėti; persilaužimas įvyko, kai į audringas, galinčias kas sekundę išsiveržti kolosų gelmes imta siuntinėti naujus distanciniu būdu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimų minimalistinių hipotezių, skelbiančių, kad jeigu to išgarsintojo „kontakto” su „protinga pabaisa” ir nepasisektų užmegzti, tai ir tuo atveju tyrinėjimas stingstančių mimoidinių miestų bei rutulinių kalnų, kuriuos okeanas išmeta ir vėl praryja, duotų vertingų žinių chemijos ir fiziko — chemijos mokslui, naujų duomenų apie molekulių milžinių struktūrą. Tačiau su tokių tezių skelbėjais niekas net polemizuoti nebandė. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligšiol aktualūs tipinių metamorfozių katalogai ir bioplazminė Franko mimoidų teorija, kuri, kad ir pripažinta klaidinga ir atmesta, išliko puikus minties polėkio ir logikos pavyzdys.

Tie po trisdešimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai” buvo naivi jaunystė, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amžius, paženklintas pirmųjų skeptiškų balsų. Jau baigiantis dvidešimtpenkmečiui, radosi hipotezių apie Soliario okeano apsichiškumą, tai buvo pirmųjų koloidinių ir mechaninių hipotezių pakraipos, jų vėlyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano sąmoningos valios apraiškų, procesų tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visų pripažinti kažkokiu ištisos tyrinėtojų kartos iškrypimu. Įnirtinga aistra griauti jų teiginius paruošė dirvą blaiviems, analitiškiems į kruopštų faktų rinkimą sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupės tyrinėjimams. Tai buvo laikas, kai sparčiai pūtėsi ir didėjo archyvai, mikrofilmų kartotekos, daugėjo ekspedicijų, aprūpintų visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, žymėtuvais, zondais, kokius tik begalėjo pasiūlyti Žemė. Būdavo metų, kai tyrinėjimuose dalyvaudavo iškart apie tūkstantis žmonių. Tačiau jau tada, kai nuolat kaupiamos medžiagos augimo tempas vis didėjo, mokslininkus įkvėpusi idėja darėsi bevaisė. Prasidėjo tos, šiaip ar taip, dar optimistinės Soliario tyrinėjimų fazės smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiškias laiko ribas. Būdinga šios fazės žymė buvo visų pirma didelės, drąsios individualybės — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Gezė, Štroblis ar Sevada, paskutinis iš didžiųjų soliarininkų, kuris žuvo paslaptingom aplinkybėm planetos pietinio ašigalio rajone, pasielgęs taip, kaip nebūtų pasielgęs netgi naujokas. Jis šimto stebėtojų akyse įvedė žemai ties okeanu sklandančią mašiną į greituolio gelmę, kuris, aiškiai buvo matyti, traukėsi jam iš kelio. Imta kalbėti apie kažkokį staigų silpnumą, apalpimą ar vairų defektus, o iš tikrųjų tai buvo, manding, pirmoji žmogžudystė, pirmasis ūmus, aiškus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Tačiau Gravinskio tome nebuvo tokių duomenų, tad aš pats prisidūriau datas, faktus ir smulkmenas, žiūrėdamas į jo pageltusius smulkučiu šriftu išmargintus puslapius.

Tokių patetiškų pasikėsinimų į savo paties gyvybę vėliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokių didelių individualybių. Dar niekas neištyrė, kodėl vienu ir tuo pačiu metu atsiranda tiek daug tyrinėtojų, atsidėjusių vienai kuriai planetologijos sričiai. Didelių gabumų ir stipraus charakterio žmonės gimsta maždaug pastoviu dažnumu, o tai, kodėl jie pasirenka nevienodą veiklos sferą, ir vienoje mokslo srityje jų esama, o kitoje trūksta, matyt, apsprendžia tos srities atveriamos perspektyvos. Įvairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti jų talento, o kartais net genialumo. Ištisus dešimtmečius nebylus Soliario gigantas traukė geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei iš šio nei iš to ilgainiui tyrinėtojų armija sakytum neteko vadų. Liko pilka bevardė minia kantrių faktų rinkėjų, daugelio originalių eksperimentų kūrėjų, bet jau nebebuvo nei ekspedicijų visos planetos mastu, nei drąsių visus faktus ir reiškinius apibendrinančių hipotezių.

Soliaristika ėmė krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slūgstančio polėkio paralelė masiškai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskiriančių hipotezių apie Soliario jūrų degeneraciją, involiuciją, regresą. Kada ne kada pasirodydavo drąsesnių, įdomesnių samprotavimų, tačiau apskritai okeanas buvo pripažintas galutiniu išsivystymo produktu, kuris seniai, prieš tūkstantmečius, pergyveno aukščiausios organizacijos periodą, o dabar, būdamas tik fiziškai vientisas, ima skaidytis į daugybę nereikalingų, beprasmiškų, merdinčių padarų. Taigi — monumentali, amžius trunkanti agonija: šitaip buvo žiūrima į Soliarį. Ilgūnuose ar mimoiduose buvo įžvelgiama išsigimimo žymių, skystą kūną graužiančiuose procesuose buvo ieškoma chaoso ir anarchijos apraiškų, galiausiai ši kryptis tapo puolimu, ir visa sekančių septynerių, aštuonerių metų mokslinė literatūra, nors, suprantama, neduodanti apibrėžimų, aiškiai rodančių jos autorių jausmus, yra tarsi ištisas šmeižtų kalnas — kerštas, kurį netekusios vadovų pilkos soliarininkų minios nukreipė į vis vienodai abejingą, ignoruojantį jų buvimą atkaklių tyrinėjimų objektą.

Aš buvau susipažinęs su keliolikos Europos psichologų originaliais darbais (šie darbai, rasi, be reikalo nebuvo įjungti į soliarinę klasiką), kurie tiek teturėjo bendro su soliaristika, kad ilgą laiką tyrinėjo viešosios nuomonės reakciją, kolekcionuodami pačius neįmantriausius pasisakymus, nespecialistų balsus, ir parodė, kaip glaudžiai siejosi tos nuomonės pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininkų aplinkoje.

Taip pat ir koordinacinėje Planetologijos Instituto grupėje, ten, kur buvo sprendžiamas materialios tyrinėjimų paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mažinamas soliaristinių institutų ir bazių biudžetas bei vykstančių į planetą ekspedicijų dotacijos.

Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas — gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.

Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.

Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto — Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.

Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės…

Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kombinatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadratūros” pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.

Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą” su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.

Su keistu panašiu į pagarbą jausmu atsargiai kišau ploną net neįrištą brošiūrėlę į lentynas tarp knygų. Pirštų galais paliečiau žalsvai rudą „Soliario almanachą”. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso mūsų bejėgiškumo, per keliolika dienų mums paaiškėjo pora pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžiant, buvo išeikvota marios rašalo. Dėl savo neišsprendžiamumo jie buvo ilgą laiką bergždžių ginčų tema.

Ar okeanas yra gyva būtybė, ir toliau abejoti galėtų kas nors, mėgstantis paradoksus ir gerokai užsispyręs. Tačiau negalima buvo užginčyti, kad jis turi psichiką, kad ir kaip suprastumei tą žodį. Pasidarė aišku, kad jis net labai gerai pastebi mūsų buvimą virš jo… Tas vienas faktas nieku pavertė visą plačią soliaristikos atšaką, sakančią, kad okeanas yra „pasaulis savyje”, „būtis savyje”, neturinti kitados buvusių nūnai išnykusių jutimo organų, kad jis nieko nežino apie išorinių reiškinių ar objektų egzistavimą, yra užsisklendęs verpete gigantiškų minties srautų, kurių buveinė, guolis ir tvėrėjas yra jo dviejų saulių apskriejama praraja.

Daugiau: sužinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — mūsų kūnus, ir net tobulinti juos, įvesdamas į jų atominę struktūrą nesuprantamų pataisų, matyt, suderintų su jo turimais tikslais.

Taigi okeanas egzistavo, gyveno, mąstė, veikė. Visam laikui atkrito šansas redukuoti „Soliario problemą” ligi beprasmybės ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nėra gyva esybė, o tuo pačiu mūsų pralaimėjimas anaiptol nėra pralaimėjimas. Žmonės norom nenorom turėjo pripažinti kaimyną, kuris, nors už bilijonų kilometrų tuštumos, atskirtas ištisų šviesmečių tarpo, atsistojo jų ekspansijos kelyje, sunkiau aprėpiamas už visą Visatą.

„Gal mes atsidūrėme istorijos posūkio taške”,— galvojau aš. Gali paimti viršų nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pačios Stoties likvidavimo aš nelaikiau negalimu ar neįtikimu dalyku. Bet netikėjau, kad šitokiu būdu galima būtų ką nors išgelbėti. Pats mąstančio koloso egzistavimas jau niekad neduos žmonėms ramybės. Nors ir išvaikščiotume Galaktiką, nors ir susisiektume su kitomis panašių į mus būtybių civilizacijomis, Soliaris amžinai bus žmogui mestas iššūkis.

Ir dar vienas nedidelis oda įrištas tomas užklydo tarp „Almanacho” komplektų. Prieš atskleisdamas, valandėlę žiūrėjau į patamsėjusius nuo pirštų viršelius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos įžanga”. Prisiminiau tą naktį, kai ja skaičiau, ir Gibariano šypsnį, kuomet davė man tą savo egzempliorių, ir švintančią dieną už lango, kai perskaičiau paskutinį žodį „pabaiga”. Soliaristika, — rašė Muntijus, — yra kosminio amžiaus religijos pakaitalas, yra mokslo rūbais apvilktas tikėjimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip šventųjų bendravimas ar Mesijo nužengimas. Tyrinėjimai — tai metodologinėse formulėse egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinėtojų darbas yra išsipildymo, apreiškimo laukimas, nes nėra ir negali būti tiltų tarp Soliario ir Žemės. Šią akivaizdžią tiesą, kaip ir kitas (stoką bendrų eksperimentų, stoką sąvokų, kurias būtų galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmetė argumentus, kurie griovė jų tikėjimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tikėtis žmonės po „informacinių ryšių užmezgimo” su mąstančiomis jūromis? Registravimo pergyvenimų, susijusių su laike nesibaigiančia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradžios? Aprašyti troškimus, aistras, viltis ir kentėjimus, kurie kyla per momentalius gyvųjų kalnų gimdymus, aprašyti, kaip matematika pavirsta būtim, vienatvė ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos žinios, o jeigu mėgintume išversti jas į kokią žemės kalbą, tai visi vertybių ir reikšmių ieškojimai pražūtų, liktų anoje pusėje. Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai”, nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems pačio žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis…

Tačiau negebantys pripažinti, kad taip iš tikrųjų yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ką nors aiškesnio apie kontaktą, taigi jų raštuose jis yra kažkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradžia, įvadu, įžengimu į naują, vieną iš daugelio kelių, tai įšventintas jis ilgainiui tapo jų amžinybė ir dangus…

Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko” Muntijaus analizė, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Žmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris išdrįso suskambėti dar kupinoje pasitikėjimo ir romantizmo soliaristikos fazėje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojančio tylėjimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus žodžiais būtų buvę tas pats, kaip išbraukti soliaristika tokią, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojančios soliaristikos pradmenys ilgai laukė savo fundatoriaus. Praėjus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalėjai rasti nei soliarininkų rinkiniuose, nei filosofinių knygų saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegų būrelis, kuriame ramų jo minčių dėstymą, individualiai traktuojamą perėmusių jo palikimą mąstytojų, pakeitė kandi, irzli Erlės Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiška soliaristika, arba Felango „utilitaristika”. Jis reikalavo visą dėmesį skirti konkrečiai naudai, kurios galima pasisemti iš tyrinėjimų ir atsisakyti fantastiškų, tuščių vilčių pagimdytų norų užmegzti kontaktą tarp dviejų civilizacijų, siekti jų intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizės aiškumu, visų jo mokinių raštai tėra tik priedėlis ar paprasta populiarizacija, išskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viską padarė, pavadinęs pirmąją soliaristikos fazę „pranašų” periodu (prie jų jis priskyrė Gezę, Holdeną, Sevadą), antrąją—„didžiąja schizma” (vieningos soliarininkų bažnyčios suskilimą į daugybę kovojančių tikėjimų) ir pranašavo trečią fazę — dogmatizmo bei scholastinio sustabarėjimo, kuri ateis, kai bus ištirta viskas, kas yra tirtina. Tačiau taip neįvyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacinė Muntijaus išvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viską, kas soliaristikoje prieštaringa religijos elementams, nes joje lėmė laikinas darbų pobūdis, kalbantis vien apie konkrečią, materialią aplink dvi saules skriejančią planetą.

Į Muntijaus knygą buvo įkištas dvilinkai sulenktas visiškai pageltęs atspaudas iš ketvirtinio leidinio,Parerga Solariana”, vienas pirmųjų darbų, kuriuos parašė Gibarianas, dar prieš imdamasis vadovauti Institutui. Po antrašte „Kodėl aš esu soliarininkas” buvo glaustai kone kaip dispozicija išvardinti konkretūs reiškiniai, motyvuojantys realią galimybę užmegzti kontaktą. Mat, Gibarianas priklausė tai bene paskutiniajai tyrinėtojų kartai, kuri turėjo drąsos grįžti į ankstyvuosius didybės bei optimizmo metus ir neišsigynė savotiško nužymėtas mokslo ribas peržengiančio tikėjimo, visiškai materialaus, pasikliaujančio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos gerų rezultatų.

Gibarianas rėmėsi taip gerai žinomais klasikiniais Eurazijos bioelektronikų Cho — En — Mino, Ngyalio ir Kavakazės tyrinėjimais. Jie įrodė, kad esama panašumo elementų tarp elektrinio smegenų darbo pobūdžio ir kai kurių plazmos ribose vykstančių išsikrovimų, kurie būna prieš pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliaridės. Gibarianas atmetė pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojančias psichoanalitinių, psichiatrinių, neurofiziologinių mokyklų tezes, kurios stengėsi priskirti dumblingam okeanui kai kurias žmogiškas ligas, kaip pavyzdžiui, epilepsiją (kurios analogai esantys mėšlungiški asimetriadų išsiveržimai), nes jis buvo vienas atsargiausių ir blaiviausiai mąstančių kontakto skelbėjų ir užvis labiausiai nekentė sensacijų. Jos, tiesą sakant, jau labai retai lydėdavo tą ar kitą atradimą.

Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti” sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.




SAPNAI





Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.

Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.

Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis, — o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis.

Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi draug su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.

Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.

Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs.

Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.

Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris? — tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne! — aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose.

Tai buvo paprasčiausias iš sapnų, kitų nesugebu atpasakoti, nes trykštantys iš jų siaubo verpetai jau nebeturėjo jokio atitikmens sąmonėje. Juose nieko nežinojau apie Harės egzistavimą, bet negalėjau aptikti ir jokių atsiminimų bei dienos pergyvenimų.

Buvo ir kitokių sapnų, kai negyvai sustingusioje tamsoje jaučiausi esąs kažkokių kruopščių, lėtų tyrimų objektas, bet nejutau įrankių, kuriais mane tyrė. Kažkas smelkėsi į mane, trupino mane, sekino ligi visiškos tuštumos. Aukščiausia šitų nebylių naikinančių kankynių viršūnė buvo baimė, kurią prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti širdis.

O dienos, vienodos, tarsi išblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktų ir nežinojau, kaip nuo jų išsigelbėti. Budėjau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, bučiavau ją ir glamonėjau, bet žinojau, kad man nerūpi nei jinai, nei aš pats, kad viską darau bijodamas užmigti, o ji, nors ir nesakiau nė žodžio, kokie košmarai mane kamuoja, matyt, kažką nuvokė, jaučiau, kad, būdama mano glėbyje, ji visad patiria pažeminimą, ir nieko negalėjau padaryti.

Esu sakęs, kad visą laiką nesimačiau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo kokį ženklą, kartais atsiųsdavo kortelę, bet dažniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar nepastebėjau kokio naujo reiškinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ką galima būtų paaiškinti kaip reakciją, sukeltą tiek sykių pakartoto eksperimento. Aš jam atsakydavau nieko nepastebėjęs ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purtė galvą ekrano gilumoje.

Penkioliktą dieną po eksperimentų nutraukimo pabudau anksčiau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas košmaro, tarsi būčiau atsipeikėjęs po stiprios narkozės sukelto alpulio. Pro atidengtą langą pamačiau, kaip, nušviesta raudonos tekančios saulės, kuri, begaliniai ištįsusi, kirto purpurinės ugnies srove okeano paviršių, toji ligšiol negyva plokštuma nepastebimai drumsčiasi. Jos juodumas staigiai išbluko, tarsi apsitraukė plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties židiniai, paskui kažkoks nenusakomas judėjimas apėmė visą regimą erdvę. Juoduma išnyko, ją praskiedė ir užgožė pienelės, šviesiai rausvos iškilimuose ir perlo rudumo įdubimuose. Spalvos iš pradžių

kaitaliojosi, paversdamos tą keistą okeano aptiesalą ilgomis sustingusių bangų eilėmis, paskui viskas susimaišė, ir visas okeanas jau buvo padengtas pūslėta puta, kylančia aukštyn didžiuliais skivytais ir po pačia Stotim, ir aplink ją. Beregint iš visų pusių į raudoną tuščią dangų nuskriejo plėviasparniai gulsčiai išsidriekę apgurgėjusiais pakraščiais putų debesys, visai nepanašūs į paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluoštais užstojo žemą saulės diską, buvo, skirtingai nuo jos švytėjimo, juodi it anglis, kiti, arčiau saulės, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliudė saulėtekio spinduliai, rusvėjo, liepsnojo vyšniniais, violetiniais, raudonais atspindžiais, ir šis procesas tęsėsi tarytum okeanas eižėtų kruvinais sluoksniais, čia apnuogindamas savo juodą paviršių, čia apsidengdamas nauju sukietėjusių putų apnašu. Kai kurie šių darinių pakildavo į viršų visiškai arti, čia pat už langų, skriedami pro juos vos per keletą metrų, o kartą vienas slystelėjo per stiklą savo šilkiniu paviršiumi. Spiečiai, pakilę į erdvę anksčiau, vos bebuvo matomi aukštai padangėje, nelyginant pasklidę paukščiai, ir vaiskiu ūku tirpo zenite.

Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejetą valandų, bet reginys nesikeitė. Pagaliau, kai saulė nusileido už horizonto, o okeaną po mumis apgaubė sutemos, tūkstantiniai lieknų rausvų siluetų spiečiai pakilo į dangų ir nesibaigiančios jų putos skriejo vis aukščiau ir aukščiau tarsi nematomomis stygomis, nejudančios, nesvarios, ir šis didingas sudraskytų sparnų dangun žengimas tęsėsi tol, kol visiškai sutemo.

Visas šis savo ramiu užmoju sukrečiantis reginys išgąsdino Harę, bet aš nieko negalėjau jai paaiškinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neužregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje maždaug du tris kartus per metus, o jei žmogui sekasi, net dažniau. Kitą naktį, maždaug prieš valandą ligi žydrosios saulės patekėjimo, matėme kitą fenomeną — okeanas fosforescavo. Iš pradžių jo tamsoje nematomame paviršiuje pasirodė pavienės šviesos dėmės, gal veikiau balzganos, murzinos aušros dėmės, kurios ėjo pagal bangų ritmą. Jos plėtėsi susiliedamos, paskui spektrinė pašvaistė išplito ligi pat horizonto. Šviesos intensyvumas didėjo apie penkiolika minučių; reginys baigėsi stebėtinu būdu: okeanas ėmė blėsti, nuo vakarų gal šimto mylių frontu slinko tamsos ruožas, o kai jis pasiekė Stotį ir praėjo pro ją, pasimatė toji okeano dalis, kuri tebe — fosforescavo ir atrodė it vis labiau tolstanti į rytus, aukštai į sutemas nyranti atošvaistė. Pasiekusi horizontą, ji liko panaši į milžinišką šiaurės pašvaistę ir beregint išnyko. Kai netrukus patekėjo saulė, vėl plytėjo tuščia sustingusi plokštuma, raibuliuojanti smulkiom bangelėm, kurios siuntė sidabrinius blyksnius tiesiai į Stoties langus. Šis reiškinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprašytas. Kaip taisyklė, jis būdavo pastebimas prieš asimetriadų atsiradimą, o šiaip tai buvo tipiškas sustiprėjusio lokalinio plazmos aktyvumo požymis. Tačiau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei už Stoties, nei pačioje Stotyje. Tik kartą, vidurnaktį, išgirdau tarsi iš niekur sklindantį ir podraug iš visur tolimą riksmą, nepaprastai aukštą, šaižų ir pratisą, kažkas baisiai klykė nežmonišku balsu. Pakirdęs iš košmaro, ilgai gulėjau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nėra sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virš mūsų kambario, girdėjosi prislopinti garsai lyg kas būtų stumdęs sunkius daiktus ir aparatus. Man rodėsi, kad tas klyksmas sklinda iš viršaus, tik nesupratau, kaip čia gali būti, nes abu aukštus skyrė garso nepraleidžiantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tęsėsi kone pusvalandį. Jis taip draskė man nervus, kad aš, visas išprakaitavęs, apdujęs, jau buvau bebėgąs į viršų. Bet galų gale klyksmas nutilo, ir vėl tebuvo girdėti sunkių daiktų stumdymas.

Po dviejų dienų, vakare, kai sėdėjome su Hare mažoje virtuvėlėje, netikėtai įėjo Snautas. Jis dėvėjo eilutę, tikrą žemišką eilutę, kuri jį visiškai pakeitė. Jis buvo tarsi pasenėjęs ir pasidaręs aukštesnis. Beveik nežiūrėdamas į mus, jis priėjo prie stalo, pasilenkė ties juo ir, net neatsisėdęs, ėmė valgyti mėsą tiesiai iš skardinės, užsikąsdamas duona. Valgydamas įkišo į skardinę rankovę ir ištaukavo ją.

— Išsiriebaluosi, — tariau aš.

— Hm? — tik bambtelėjo pilna burna Snautas.

Jis valgė lyg daugelį dienų būtų nieko burnoj neturėjęs, įsipylė pusę stiklinės vyno, išmaukė vienu ypu, nusišluostė lūpas ir atsikvėpęs apsidairė krauju pasruvusiom akim. Paskui pažvelgė į mane ir sumurmėjo:

— Užsiželdei barzdą?.. Na, na…

Harė trankiai mėtė indus į kriauklę. Snautas ėmė lengvai sūpuotis ant kulnų, raukėsi ir garsiai čepsėjo, valydamasis liežuviu dantis. Man rodėsi, kad jis šitaip elgiasi tyčia.

— Nesinori skustis, a? — paklausė jis, įkyriai žiūrėdamas į mane.

Aš neatsakiau.

— Žiūrėk! — kiek palaukęs burbtelėjo jis. — Patariu tau. Jis irgi pirmiausiai nustojo skustis.

— Eik miegoti, — sumurmėjau aš.

— Ką? Nėra kvailių! Kodėl mudviem nepasišnekučiavus? Klausyk, Kelvinai, o gal jis mums gero linki? Gal nori padaryti mus laimingus, tik dar nežino kaip? Skaito mūsų pageidavimus iš smegenų, o juk tik du nervinių procesų procentai yra sąmoningi. Taigi jis pažįsta mus geriau, negu mes patys. Vadinasi, reikia jo klausyti. Sutikti su juo. Girdi? Nenori? Kodėl, — jo balsas virptelėjo, — kodėl tu nesiskuti?

— Liaukis, — bambtelėjau aš.— Tu girtas.

— Ką? Girtas? Aš? Tai kas? Argi žmogus, kuris tampo savo išmatas nuo vieno Galaktikos galo ligi kito, kad sužinotų, ko jis vertas, negali pasigerti? Kodėl? Tu tiki žmogaus misija, a, Kelvinai? Gibarianas pasakojo man apie tave prieš užsiželdindamas barzdą… Esi kaip tik toksai, kaip jis sakė… Tik neik į laboratoriją, dar prarasi iliuzijas… ten kuria Sartorijus, mūsų Faustas au rebours (au rebours — atvirkščiai (pranc.)), ieško priemonių prieš nemirtingumą, žinai? Tai paskutinysis šventojo Kontakto riteris, toksai, koks mums pagal išgales… Jo ankstyvesnis sumanymas irgi buvo neblogas — užtęsta agonija. Neblogai, a? Agonia perpetua… Šiaudeliai… šiaudinės skrybėlaitės… kaip tu gali negerti, Kelvinai?

Jo beveik nematomos pro užtinusius vokus akys užkliuvo už Harės, kuri stovėjo nejudėdama prie sienos.

— O, Afrodite, okeano pagimdyta. Dievybės paliesta, ranka tava, — ėmė jis deklamuoti, bet užspringo nuo juoko. — Beveik… tiksliai… ką, Kel… vinai? — vebleno jis kosėdamas.

Aš vis buvau ramus, bet tas ramumas ėmė virsti šaltu įniršiu.

— Liaukis! — sušnypščiau aš.— Liaukis ir išeik!

— Išvarai mane? Ir tu? Želdini barzdą ir išvarai mane? Jau nenori, kad tave įspėčiau, kad patarčiau kaip tikras žvaigždinis draugas kitam? Kelvinai, atidarykim denio liukus, šaukime jam, ten į apačią, gal išgirs? Bet kaip jį vadinti? Pagalvok, davėme vardus visoms žvaigždėms ir planetoms, o gal jos jau turėjo juos? Kas per uzurpacija! Klausyk, eime ten. Šauksime… pasakysime jam, kuo jis mus pavertė, ir jis išsigąs… pastatys mums sidabrines simetriadas ir pasimels už mus sava matematika, ir apsups mus savo kruvinais angelais, ir jo kančia bus mūsų kančia, ir jo baimė mūsų baimė, ir jis maldaus mus, kad viskas baigtųsi. Nes visa tai, kas jis yra ir ką daro, yra maldavimas, kad viskas baigtųsi. Kodėl nesijuoki? Juk aš tik juokauju. Gal, jeigu mūsų padermė turėtų daugiau humoro jausmo, nebūtume priėję prie to. Žinai, ką jis nori padaryti? Jis nori jį nubausti, šitą okeaną, nori priveikti jį, kad jis šaukte šauktų visais savo kalnais… Manai, kad jis neišdrįs pasiūlyti savo plano tam sklerotikui aeropagui, kuris mus čia pasiuntė atpirkti ne savų kalčių? Tavo tiesa, pabūgs… bet tik dėl skrybėlaitės. Skrybėlaitės jis niekam neparodys, ne toks jis narsus, mūsų Faustas…

Aš tylėjau. Snautas vis labiau svirduliavo. Ašaros riedėjo jo veidu ir lašėjo ant drabužių.

— Kas tai padarė? Kas mus tuo pavertė? Gibarianas? Gezė? Einšteinas? Platonas? Kas buvo žudikai — žinai? Pagalvok, raketoje žmogus gali sprogti it pūslė arba sukietėti, arba suvirti, arba taip greitai nukraujuoti, kad nė neriktels, o paskui tik kauleliai barškės į metalą, sukdamiesi Niutono orbitose su Einšteino pataisa, tie mūsų pažangos barškučiai! O, mes mielu noru, nes tai gražus kelias… mes priėjome… ir šiose kamarėlėse, prie šitų lėkščių, tarp nemirtingų indų plovyklų, su ištikimų spintų, atsidavusių klozetų palyda mes įkūnijome… pažvelk, Kelvinai, Kad nebūčiau girtas, neplepėčiau šitaip, bet turi gi galų gale kas nors pasakyti. Kas nors privalo galų gale? Sėdi tu čia it kūdikis skerdykloje ir plaukai tau auga… Kieno kaltė? Pats sau atsakyk…

Jis pamažu apsisuko ir išėjo, ant slenksčio griebėsi už staktos, kad nepargriūtų, ir dar ilgai aidėjo koridoriuje jo žingsniai. Aš vengiau Harės žvilgsnio, bet mūsų akys ūmai susitiko. Norėjau prieiti prie jos, paglostyti jai plaukus, bet negalėjau. Negalėjau.




SĖKMĖ





Kitos trys savaitės buvo it viena ir ta pati diena, kuri kartojosi, vis tokia pat, kaip vakarykštė. Langų sklendės susistumdavo ir pasikeldavo, naktimis aš panirdavau iš vieno košmaro į kitą, rytais atsikeldavome, ir prasidėdavo žaidimas, bet ar tai buvo žaidimas? Aš apsimesdavau esąs ramus, ir Harė apsimesdavo. Šis nebylus susitarimas, žinojimas, kad apgaudinėjame kits kitą, pasidarė mums paskutinė priebėga. Mudu daug kalbėdavomės, kaip gyvensime Žemėje, kaip įsikursime kur prie didelio miesto ir jau niekad nepaliksime žydros padangės ir žalių medžių, aptardavome, kaip atrodys mūsų būsimo namo vidus ir sodas, ir net ginčydavomės dėl smulkmenų, dėl gyvatvorės, dėl suolelio… Ar tikėjau tuo nors sekundę? Ne. Žinojau, kad tai neįmanoma. Žinojau. Nes jeigu ji net būtų galėjusi palikti Stotį — gyva — tai Žemėn gali nusileisti tik žmogus, o žmogus — tai jo dokumentai. Pirmajame kontrolės punkte pasibaigtų mūsų kelionė. Būtų stengiamasi nustatyti jos asmenybę, mus išskirtų, ir tada viskas paaiškėtų. Stotis buvo vienintelė vieta, kur mudu galėjom gyventi drauge. Ar Harė tą žinojo? Tikriausiai. Ar jai kas tai pasakė? Turint galvoje viską, kas atsitiko — turbūt taip.

Vieną naktį išgirdau pro miegą, kaip Harė tyliai keliasi. Norėjau ją apkabinti. Dabar jau tik tylėdami, jau tik tamsoje galėjome valandėlę pabūti laisvi, užsimiršti, ir tas užsimiršimas tebuvo trumputis atokvėpis šioje baisioje mus supančioje klaikumoje. Ji, matyt, nepastebėjo, kad aš pabudau, ir, nespėjus man ištiesti rankos, išlipo iš lovos. Išgirdau — vis pusiaumiga — basų kojų žingsnius. Mane pagavo neaiški baimė.

— Hare? — sukuždėjau. Norėjau sušukti, bet neišdrįsau. Atsisėdau lovoje. Durys į koridorių buvo tik privertos. Plonytė šviesos strėlelė įstrižai kirto kambarį. Man pasirodė, kad girdžiu prislopintus balsus. Ji kalbėjosi su kažkuo? Su kuo?

Iššokau iš lovos, bet mane apėmė toks siaubas, kad net pakirto kojas. Stovėjau valandėlę klausydamasis — buvo tylu. Palengva nukiūtinau į lovą. Galvoje pašėlusiai tvinkčiojo kraujas. Ėmiau skaičiuoti tvinksnius. Kai suskaičiavau ligi tūkstančio, durys tyliai atsidarė. Harė įsmuko vidun ir sustingo, tarsi klausydamasi mano alsavimo. Aš stengiausi alsuoti lygiai.

— Krisai?.. — pašaukė ji tylutėliai.

Aš neatsiliepiau. Ji šmurkštelėjo į lovą. Jaučiau, kaip ji guli išsitiesusi, ir aš gulėjau nejudėdamas šalimais. Mėginau sugalvoti, ko čia jos paklausus, bet juo toliau, tuo aiškiau supratau, kad neprabilsiu pirmas. Po kurio laiko, gal po valandos, užmigau.

Rytas buvo kaip visad. Aš įtariai žiūrėjau į Harę, bet tik tada, kai ji negalėjo to pastebėti. Po pietų mudu sėdėjome šalia vienas kito prie išgaubto lango, už kurio skriejo žemi tamsiai raudoni debesys. Stotis plaukė tarp jų lyg garlaivis, Harė skaitė kažkokią knygą, o aš pasinėriau į kontempliacijos būseną, kuri dabar taip dažnai būdavo man vienintelė atokvėpio valandėlė. Aš pastebėjau, kad, palenkęs tam tikru kampu galvą, galiu pamatyti lango stikle mudviejų atspindžius, permatomus, bet aiškius. Aš nuėmiau nuo atramos ranką. Harė — mačiau stikle — greitai dirstelėjusi į mane ir įsitikinusi, kad žiūriu į okeaną, pasilenkė prie kėdės atramos ir palietė lūpomis tą vietą, kurią ką tik liečiau aš. Sėdėjau, nenatūraliai išsitempęs, o ji vėl palinko prie knygos.

— Hare, — tariau tyliai, — kur buvai išėjusi naktį?

— Naktį?

— Taip.

— Tau… prisisapnavo, Krisai. Aš niekur nebuvau išėjusi.

— Nebuvai?

— Ne. Tikriausiai sapnavai.

— Gali būti, — tariau aš.—Taip, matyt, bus man prisisapnavę…

Vakare, einant gulti, aš vėl pradėjau kalbėti apie mūsų kelionę, apie grįžimą Žemėn.

— Ak, nenoriu to girdėti, — tarė Harė.— Nekalbėk, Krisai. Juk žinai…

— Ką?

— Ne. Nieko.

Kai atsigulėme, Harė pasakė norinti gerti.

— Ten, ant stalo, yra sulčių stiklinė. Būk geras, paduok man.

Ji išgėrė pusę stiklinės ir padavė man. Aš nenorėjau gerti.

— Į mano sveikatą,— nusišypsojo Harė.

Aš išgėriau sultis, kurios pasirodė man sūrstelėjusios, bet neatkreipiau į tai dėmesio.

— Jei nenori kalbėti apie Žemę, tai apie ką?—paklausiau, kai ji užgesino šviesą.

— Ar tu vestumeis, jei manęs nebūtų?

— Ne.

— Niekad?

— Niekad.

— Kodėl?

— Nežinau. Gyvenau pats vienas dešimt metų ir neapsivedžiau. Nekalbėkim apie tai, mieloji…

Man ūžė galvoje tarsi būčiau išgėręs gerą taurę vyno.

— Ne, kalbėkime, kalbėkime. O jei aš prašyčiau?

— Kad aš vesčiausi? Nesąmonė, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.

Ji pasilenkė prie manęs. Jaučiau lūpomis jos alsavimą, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint išgaravo.

— Pasakyk man kitaip.

— Myliu tave.

Ji įsikniaubė į mano petį, pajutau jos įtemptų vokų virpėjimą ir ašarų drėgmę.

— Hare, kas tau?

— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. Aš stengiausi praplėšti akis, bet jos pačios merkėsi. Nežinau, kada užmigau.

Mane pažadino raudona šviesa. Galva buvo it švino pripilta, o sprandas toks pastiręs, sakytum visi slanksteliai būtų suaugę. Liežuvis buvo šiurkštus, apneštas, negalėjau jo pajudinti. „Turbūt kuo nors apsinuodijau”,— pagalvojau, vargais negalais pakėlęs galvą. Ištiesiau ranką į Harės pusę. Ranka palietė šaltą paklodę.

Aš pašokau.

Lova buvo tuščia, kambaryje — nė gyvos dvasios. Raudonas saulės rutulys atsispindėjo visuose languose.

Iššokau iš lovos. Turbūt atrodžiau komiškai, svirduliavau kaip girtas. Graibsčiausi už daiktų, puoliau prie spintos — vonia buvo tuščia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.

— Hare!!! — surikau vidury koridoriaus, nesąmoningai mosikuodamas rankomis. — Hare… — praveblenau dar sykį, jau žinodamas.

Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksčiau pusnuogis po visą stotį. Prisimenu, kad net buvau įpuolęs į šaldymo kamerą, o paskui į paskutinįjį sandėlį ir daužiau kumščiais į uždarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundėjo, aš griuvinėjau, pašokęs vėl kažkur lėkiau, galiausiai atsidūriau prie permatomos užtvaros, už kurios buvo išėjimas į lauką — dvigubos šarvinės durys. Trankiau jas iš visų jėgų ir šaukiau, reikalavau, kad tai būtų sapnas. Kažkas jau kuris laikas buvo prie manęs ir purtė mane, tempė kažin kur. Paskui atsidūriau mažojoje laboratorijoje, mano marškiniai buvo permirkę lediniu vandeniu, plaukai sulipę, šnerves ir liežuvį degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kažko šalto, metalinio, o Snautas, apsimovęs savo dėmėtas drobines kelnes, triūsė prie vaistinėlės, ieškojo ten kažko, įrankiai ir buteliukai baisiai tarškėjo.

Ūmai pamačiau jį prieš save, jis žvelgė man į akis, susikaupęs, gunktelėjęs.

— Kur ji?

— Jos nėra.

— Bet, bet Harė…

— Jau nebėra Harės, — tarė jis palengvėle, aiškiai, prikišęs veidą prie manojo, tarsi būtų sudavęs smūgį ir dabar stebėtų, kas bus toliau.

— Grįš…— sušnabždėjau, užmerkdamas akis. Ir pirmąkart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduokliško grįžimo. Nesupratau, kaip galėjau kada nors to bijoti!

— Išgerk.

Snautas padavė man šilto skysčio stiklinę. Pasižiūrėjau į ją ir staiga šliūkštelėjau visą skystį jam į veidą. Jis šastelėjo atgal, šluostydamas akis, o kai atsimerkė, aš jau stovėjau pasilenkęs ties juo. Jis buvo toks mažas.

— Tai tu?!

— Apie ką kalbi?

— Nemeluok, žinai, apie ką. Tai tu kalbėjaisi su ja aną naktį? Ir liepei, kad man duotų migdomųjų?.. Ką jai padarei!? Sakyk!!!

Jis pasigrabaliojo prie krūtinės ir išėmė suglamžytą voką. Aš griebiau jį. Vokas buvo užklijuotas. Viršuje nieko neužrašyta. Perplėšiau popierių. Iš vidaus iškrito keturlinkas lapelis.

Stambios, kiek vaikiškos raidės, nelygios eilutės. Pažinau jos rašyseną.

„Mielasis, aš pati paprašiau jį šito. Jis geras. Baisu, kad turėjau tau meluoti, negalėjau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus.”

Apačioje buvo vienas išbrauktas žodis, išskaičiau jį: „Harė”. Jinai parašė jį, paskui perbraukė. Buvo dar viena raidė lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaičiau laišką dar ir dar kartą. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikėjęs, nepuoliau į isteriką, negalėjau net aiktelti, net garso iš burnos išspausti.

— Kaip? — sušnabždėjau. — Kaip?

— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.

— Aš visai ramus. Sakyk. Kaip?

— Anihiliacija.

— Kaip gi čia? Bet juk aparatas?! — aš net pašokau nejučia.

— Rošės aparatas netiko. Sartorijus pagamino kitą, specialų destabilizatorių. Mažą. Veikia tik kelių metrų spinduliu.

— O jinai?..

— Išnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelėjimas.

— Mažu spinduliu, sakai?

— Taip. Dideliam nebuvo medžiagų.

Ūmai sienos ėmė svirti ant manęs. Užsimerkiau.

— Dieve… ji… grįš, grįš juk…

— Ne.

— Kaip tai, ne?..

— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukštyn kylančias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrįžta.

— Jau ne?

— Ne.

— Nužudei ją, — tyliai tariau aš.

— Taip. Tu nebūtum to padaręs? Manim dėtas?

Aš pašokau ir ėmiau vaikščioti vis greičiau ir greičiau. Nuo sienos į kertę ir atgal. Devyni žingsniai. Apsisukimas. Devyni žingsniai.

Paskui sustojau prieš jį.

— Klausyk, paduosime raportą. Pareikalausime betarpiško ryšio su Taryba. Tą galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus išjungta iš Keturių Konvencijos. Visos priemonės leistos. Parūpinsime antimaterijos generatorių. Manai, kad yra

kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nėra! Nieko! Nieko! — šaukiau triumfuodamas, ašarų užtemdytom akim.

— Nori jį sunaikinti? — paklausė Snautas. — Kodėl?

— Išeik. Palik mane!

— Neišeisiu.

— Snautai!

Žiūrėjau jam į akis. „Ne”,— pasakė jis galvos krestelėjimu.

— Ko tu nori? Ko nori iš manęs? Jis žengė prie stalo.

— Gerai. Parašysime raportą.

Aš nusisukau ir vėl ėmiau vaikščioti.

— Sėsk.

— Palik mane ramybėje.

— Yra dvi šio klausimo pusės. Pirma — tai faktai. Antra — mūsų reikalavimai.

— Ir būtinai reikia apie tai kalbėti dabar?

— Taip, dabar.

— Aš nenoriu. Supranti? Man tai nėmaž nerūpi.

— Paskutinį kartą išsiuntėme komunikatą prieš Gibariano mirtį. Jau bus daugiau kaip du mėnesiai. Mes privalome išsiaiškinti tikslų pasirodymo dėsningumą…

— Ar nesiliausi? — griebiau jam už peties.

— Gali mane mušti, — tarė jis, — aš vis tiek kalbėsiu. Aš paleidau jo petį.

— Daryk ką nori.

— Mat, Sartorijus stengsis nuslėpti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik įsitikinęs.

— O tu ne?

— Ne. Dabar jau ne. Čia ne vien mūsų reikalas. Svarbu štai kas. Paaiškėjo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti aukščiausios rūšies organinę sintezę, kokios mes nemokame. Jis žino mūsų organizmų sandarą, mikrostruktūrą, metabolizmą.

— Puiku, — tariau aš.— Ko nutilai? Padarė su mumis seriją. seriją… eksperimentų. Psichinę vivisekciją. Remdamasis žiniomis, išvogtomis iš mūsų galvų, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.

— Čia jau nebe faktai ir net ne išvados, Kelvinai. Čia hipotezės. Tam tikra prasme jis skaitėsi su tuo, ko norėjo kažkokia uždara, paslėpta mūsų protų dalis. Tai galėjo būti… dovanos…

— Dovanos! O viešpatie! Aš ėmiau juoktis.

— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man už rankos. Aš suspaudžiau jo pirštus ir spaudžiau vis smarkiau, net

kaulai sutreškėjo. Jis žiūrėjo į mane prisimerkęs, nė nekrūptelėjęs. Aš paleidau jį ir nuėjau į kampą. Stovėdamas veidu į sieną, tariau:

— Pasistengsiu nepulti į isteriką.

— Tiek to. Tai ką mes siūlysim?

— Tu kalbėk. Aš negaliu dabar. Ar ji pasakė ką nors prieš…?

— Ne. Nieko. Aš manau, kad dabar mums atsirado šansų.

— Šansų? Kokių šansų? Kam? Aa… — tariau tyliau, žvelgdamas jam į akis, nes staiga supratau. — Kontaktas? Vėl Kontaktas? Dar mažai mes — ir aš, ir tu pats, ir šitie kvailių namai… Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manęs.

— Kodėl? — visai ramiai paklausė Snautas. — Kelvinai, tu vis dar, o ypač dabar, instinktyviai traktuoji jį kaip žmogų. Nekenti jo.

— O tu — ne?..

— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas…

— Aklas?.. — pakartojau aš. Man pasirodė, kad neišgirdau.

— Žinoma, mūsų supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figūros, kurias mes regime, leidžia iš veido mums pažinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis įsigauna į mūsų smegenų vidų.

— Na gerai. Bet kas iš to? Ką tu nori įrodyti? Jeigu jis sugebėjo atgaivinti, sukurti žmogų, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti tą taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas… balsas…

— Kalbėk! Kalbėk toliau, girdi!!!

— Kalbu… kalbu… Taip. Taigi… balsas… iš to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ką noriu pasakyti?

— Taip. Kad jei norėtų, galėtų su mumis susižinoti?

— Be abejo. Argi tai neaišku?

— Ne. Visai ne. Juk jis galėjo paimti tik produkcijos receptą, kuris susideda ne iš žodžių. Tai išlikęs atmintyje įrašas, baltyminė struktūra, nelyginant spermatozoido galvutė arba kiaušinėlis. Juk ten, smegenyse, nėra jokių žodžių, jausmų; žmogaus prisiminimai — tai vaizdas, užrašytas nukleininių rūgščių kalba daugiamolekuliniuose asinchroniniuose kristaluose. Taigi jis pasiėmė tai, kas buvo aiškiausiai įsiėdę mumyse, labiausiai uždara, išsamiausiai išreikšta, giliausiai įspausta. Supranti? Bet jis galėjo nežinoti, kaip tai svarbu mums, kokią turi reikšmę. Lygu, kad mes sukurtume simetriadą ir įmestume ją į okeaną, susipažinę su statybos architektūra, technologija, statybinėm medžiagom, bet nesuprasdami, kam ji tarnauja, kas yra jam…

— Galimas daiktas, — tariau aš.— Taip, galimas daiktas. Tuo atveju jis visai… gal išvis nenorėjo sumindžioti mūsų ir šitaip suniokoti. Gali būti. Ir tik atsitiktinai…

Man ėmė virpėti lūpos.

— Kelvinai!

— Taip, taip. Gerai. Jau nieko. Tu esi geras. Jis irgi. Visi yra geri. Bet kodėl? Išaiškink man. Kodėl? Kam tu taip padarei? Ką jai sakei?

— Tiesą.

— Tiesą, tiesą! Ką?

— Juk žinai. Eikš dabar pas mane. Rašysime raportą. Eikš.

— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbūt neketini pasilikti Stotyje?..

— Noriu pasilikti. Taip.




SENAS MIMOIDAS





Sėdėjau prie didelio lango ir žiūrėjau į okeaną. Neturėjau ką veikti. Per penkias dienas surašytas raportas dabar pavirto pundeliu bangų, lekiančių per tuštumą, kažkur už Oriono žvaigždyno. Pasiekęs tamsius dulkių ūkus, kurie driekiasi aštuonių trilijonų kubinių mylių plote ir sugeria kiekvieną signalą bei šviesos spindulį, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium iš ilgos jų grandinės. Iš čia, nuo vieno radijo plūduro ligi kito, milijardų kilometrų ilgumo šuoliais jis lėks milžiniško lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimštas tankiai supakuotų precizinių instrumentų su pailgu kryptinės antenos snukiu, sukoncentruos jį dar kartą ir svies tolyn į erdvę, Žemės linkui. Paskui praeis mėnesiai, ir toks pat energijos pluoštas, iššautas iš Žemės, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smūgių sukeltų deformacijų ruožą, pasieks kosminio debesies kraštą, prasmuks pro jį palengva dreifuojančių plūdurų vėriniu ir, jų sustiprintas, nesumažinęs greičio, nuskries link dvigubų Soliario saulių.

Okeanas po aukšta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rūkas sulydė jį su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranašavo vieną iš tų itin retų ir neįsivaizduojamai smarkių audrų, kurios keliskart per metus aplanko planetą. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimatą ir tas audras sukelia pats.

Dar keletą mėnesių man buvo likę žiūrėti pro šiuos langus, stebėti iš aukštumos antplūdžius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindinčio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusių prieš vėją liaunų ilgūnų kelionę, susidurti su apdūlėjusiais, apirusiais mimoidais. Vieną gražią dieną visi videofonų ekranai ims mirkčioti šviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektroninė signalizacija atgis, išjudinta impulso, pasiųsto iš užu šimtų tūkstančių kilometrų, pranešdama, kad artėja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virš okeano. Tai bus „Odisėjas” arba,Prometėjas”, arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokščio Stoties stogo, pamatysiu deniuose išsirikiavusius baltus šarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip žmogus pirmapradės nuodėmės ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekvieną įsakymą — galėtų net sunaikinti patys save arba kliūtis, kurios stotų jiems skersai kelią, jeigu šitaip būtų užprogramavusi jų kristalinė atmintis. O paskui žvaigždėlaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsą, ir tik tada trenksmas, suskilęs bosinėmis oktavomis, pasieks okeaną, o visų žmonių veidus akimirka nušvies mintis, kad jie grįžta namo.

Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.

Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.

— Tau ko nors reikia?

— Atrodo, kad neturi ką veikti?.. — paklausė jis mikčiodamas. — Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu…

— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.

— Tu taip manai? — paklausė jis, žvelgdamas pro langą.

— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir…

— Verčiau mažiau mąstytumei.

— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar… tu tiki į dievą?

Jis dirstelėjo į mane.

— Ką tu? Kas gi šiandien tiki… Jo akyse spindėjo nerimas.

— Tai ne taip paprasta, — tariau tyčia nerūpestingu tonu, — nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į… ydingą dievą?

— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas. — Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų… graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose…

— Ne, — nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas… luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.

— Tai senovinis manicheizmas, — pratarė dvejodamas Snautas.

Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.

— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis, — tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to…

— Tokios religijos aš nežinau, — tarė patylėjęs Snautas. — Tokia niekad nebuvo… reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu, — ko gero, suprantu, — tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų… Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.

— Ne, — atšoviau atkakliai, — aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė.

Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai… manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?

— Ak, — tarė Snautas, — kaipgi aš iš karto… Ir parodė ranka už lango.

— Ne, — užginčijau aš,— ir ne jis. Jis nebent galėtų būti tas, kas prarado šansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti užsisklendęs savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrėlis, o ne jo dievas… Jis kartojasi, Snautai, o tas, kurį turiu galvoje, niekad to nepadarytų. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos užkampyje, ir ims, jaunatviško svaigulio pagautas, gesinti vienas žvaigždes ir degioti kitas; pastebėsime tai ilgainiui…

— Jau pastebėjome, — tarė rūgščiai Snautas. — Novae ir supernovae… ar tai, anot tavęs, jo altoriaus žvakutės?

— Jeigu tu viską, ką sakau, traktuoji taip paraidžiui…

— O gal Soliaris yra tavo dieviškojo kūdikio lopšys? — pridūrė Snautas. Jis šypsojosi, aplink jo akis susimetė smulkutės raukšlelės. — Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto užuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiškumas dar visa galva pranoksta jo protą, o visa tai, ką mes turime apie soliaristiką savo bibliotekose, tėra didelis jo kūdikiškų refleksų katalogas…

— O mes tam tikrą laiką buvome jo žaisliukai, — baigiau aš.— Taip, galimas daiktas. Ir žinai, kas tau pavyko? Sukurti visiškai naują hipotezę Soliario tema, o tai išties ne menkniekis! Ir štai, jau turime paaiškinimą, kodėl negalima užmegzti kontakto, kodėl nesulaukiam atsakymo, turim paaiškinimą kai kurių, sakyčiau, ekstravagantiškų jo poelgių su mumis; mažo vaiko psichika…

— Aš atsisakau autorystės, — murmtelėjo prie lango stovintis Snautas.

Mudu ilgą laiką žiūrėjome į juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro rūką ryškėjo blyški pailga dėmelė.

— Iš kur tu ištraukei šią ydingo dievo koncepciją?— staiga paklausė Snautas, neatitraukdamas akių nuo šviesa nutviekstos dykumos.

— Nežinau. Ji man pasirodė labai įtikėtina. Tai vienintelis dievas, kurį būčiau linkęs tikėti, kurio kančia nėra atpirkimas, kuris nieko neišgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek…

— Mimoidas… — tarė visiškai tyliai, kitokiu balsu Snautas.

— Ką sakai? A, taip. Pastebėjau jį jau anksčiau. Labai senas.

Abu žiūrėjome į ruda ūkana aptrauktą horizontą.

— Skrisiu, — tariau aš netikėtai. — Juoba kad dar nebuvau išėjęs iš Stoties, o čia gera proga. Grįšiu po pusvalandžio…

— Ką sakai? — išplėtė akis Snautas. — Skrisi? Kur?

— Ten, — parodžiau rūke šmėkšančią kūno spalvos dėmę.— O kodėl gi ne? Paimsiu mažą malūnsparnį. Žinai, būtų juokinga, jei turėčiau kada nors Žemėje prisipažinti, kad, aš, soliarininkas, nesu niekad palietęs koja Soliario paviršiaus.

Priėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp kombinezonų. Snautas tylėdamas stebėjo mane, paskui tarė:

— Nepatinka man tas.

— Kas? — atsisukau, laikydamas rankose kombinezoną. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas. — Ką tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad aš ką nors… nesąmonė! Duodu žodį, kad ne. Net nepagalvojau šito. Ne, tikrai ne.

— Skrisiu kartu.

— Ačiū tau, bet man geriau vienam. Čia jau kažkas naujo, kažkas visiškai naujo, — skubiai kalbėjau, vilkdamasis kombinezoną.

Snautas dar kažką sakė, bet aš ne itin jo klausiausi, ieškodamas reikalingų daiktų.

Snautas nuėjo su manim į kosmodromą. Jis padėjo man išridenti mašiną iš bokso į starto aikštelę. Kai vilkausi skafandrą, jis staiga paklausė:

— Ar žodis dar turi tau kokios vertės?

— Dieve mano, Snautai, tu vis tą patį! Turi. Ir jau daviau jį tau. Kur rezerviniai balionai?

Jis jau nieko nebesakė. Kai uždariau permatomą gaubtą, daviau jam ranka ženklą. Snautas paleido į darbą keltuvą, aš palengva užriedėjau ant Stoties viršaus. Motoras pabudo, pratisai suūžė, ėmė baisiai smarkiai suktis, ir aparatas nuostabiai lengvai pakilo, palikdamas apačioje vis mažėjantį sidabrinį Stoties diską.

Pirmąkart buvau vienas pats virš okeano; visai kitoks įspūdis, negu žiūrint pro Stoties langus. Gal ir dėl to, kad skridau labai žemai, tik keliasdešimt metrų virš bangų. Dabar aš jau ne tik mačiau, bet ir jaučiau, kad po manim plytinčioje gelmėje besikaitaliojančios riebiai blizgančios kupros ir įgriuvos juda ne kaip jūros potvynis ar debesis, o kaip gyvūnas. Nepaliaujami, nors labai lėti raumeningo nuogo kūno traukuliai — štai, kaip tai atrodė; tingiai slūgstančios bangų keteros liepsnojo putų purpuru. Kai aš apsisukau, norėdamas tiksliai įeiti į neapsakomai lėtai dreifuojančios mimoido salos kursą, saulė plykstelėjo tiesiai man į akis, sužaižaravo it kruvini žaibai išgaubtuose langų stikluose, o pats okeanas pasidarė mėlynas kaip rašalas su tamsios ugnies prošvaistėm.

Ratas, kurį ne itin sumaniai apskriejau, išnešė mane toli į dangų, o mimoidas liko užpakalyje — plati šviesi dėmė, nelygiais kontūrais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, rūko nudažytas, o gelsvas it sudžiūvęs kaulas: valandėlę jis dingo man iš akių, jo vietoj išvydau tolumoje Stotį, kabančią, rodės, virš pat okeano, nelyginant didžiulis senamadiškas cepelinas. Įtempęs visą dėmesį, pakartojau manevrą: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didėjo. Atrodė, kad galiu užkliudyti jo aukščiausią gumbuotą išsikišimą, todėl taip staigiai pristabdžiau malūnsparnį, kad jis visas susvyravo, mažindamas greitį; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistų bokštų viršūnės praplaukė žemai apačioje. Sulyginau mašiną su dreifuojančia sala ir ėmiau palengva, metras po metro, leistis žemyn, kolei gurančios viršūnės iškilo virš kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal trijų ketvirčių mylios, o pločio vos kelių šimtų metrų; kai kur matėsi susiaurėjimai, bylojantys, kad jis gali perlūžti. Matyt jis buvo atskilęs nuo kur kas didesnės formacijos; pagal soliarinę skalę tai buvo smulki atplaiša, skeveldra, dievaižin kiekos savaičių ir mėnesių.

Pamačiau tarp gyslotų kauburių ties pat okeanu pakibusį lyg kokį krantą — keliasdešimt kvadratinių metrų nuožulnoko, bet kone plokščio paviršiaus — ir pasukau ten mašina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrodė, mašinos propeleris vos neužkliuvo už akyse išaugusios sienos, bet viskas baigėsi laimingai. Tučtuojau išjungiau motorą ir atvožiau gaubtą. Stovėdamas ant sparno, dar patikrinau, ar malūnsparnis nenuslys į okeaną; bangos laižė dantytą mimoido briauną per keliolika žingsnių nuo mano nusileidimo vietos, bet malūnsparnis tvirtai stovėjo ant plačiai išskėstų pavažų. Nušokau ant… „žemės”. Tai, ką pirmiau palaikiau siena ir bemaž užkliudžiau, buvo milžiniška lyg ieties išakyta plona kaip plėvė kaulinė plokštė, pastatyta ant briaunos, apaugusi panašiais į mažutes galerijas pumpurais. Šią keliaaukštę plokštumą įžambiai kirto kelių metrų pločio plyšys, atidengęs — panašiai kaip ir didelės netvarkingai išmėtytos kiaurymės — gelmės perspektyvą. Užkopiau į artimiausią nuožulnią sienos angą ir įsitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibūs, o pats skafandras visai netrukdo judėti. Tik dabar, atsidūręs per kokius keturis aukštus virš okeano ir atsigręžęs į karkasinį gamtovaizdį, galėjau jį gerai apžvelgti.

Jis buvo stebėtinai panašus į senovinį griuvėsiais paverstą miestą, kažkokią egzotišką senovės Maroko sodybą, sugriautą žemės drebėjimo ar kokio kito kataklizmo. Aiškiausiai mačiau vingiuotas dalinai užbertas ir skeveldrom užgriozdintas siauras gatveles, jų painias stačias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, aukščiau — išlikusios ambrazūros, bastionai, jų apvalūs pamatai, o išgaubtose ir įdubusiose sienose juodos spragos, panašios į išdaužytus langus ar tvirtovės šaudymo angas. Visas tas sala — miestas, sunkiai pakrypęs į šoną it pusiau nuskendęs garlaivis, be tikslo, nesąmoningai slinko prieš save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti iš saulės judėjimo padangėje ir tingiai šliaužiančių šešėlių tarp griuvėsių; kartais pro juos prasprūsdavo saulės spindulys ir nutįsdavo ligi tos vietos, kur aš stovėjau. Gerokai rizikuodamas, užkopiau dar aukščiau; iš atsiknojusių ir kabančių virš mano galvos priaugu ėmė byrėti smulkaus žvirgždo srovelės, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelėse pakilo dideli dulkių kamuoliai. Mimoidas nėra natūrali uola, ir kai paimi rankon jo atčaižėlę, pamatai, kad jis visai nepanašus į kalcitą — jis kur kas lengvesnis už pemzą, sudėtas iš smulkių narvelių ir todėl nepaprastai purus.

Jau buvau taip aukštai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plaukė nežinia iš kur, nežinia kur, stumčiojamas juodų okeano raumenų baksnojimo, bet dar ir be galo lėtai svyravo čia į vieną, čia į kitą pusę, ir kiekvieną tokį pasvirimą lydėjo pratisas varvančių nuo briaunos rusvų ir geltonų putų šniokštimas. Šį švytuoklinį judesį mimoidas įgavo labai seniai, turbūt užgimdamas, ir išsaugojo jį dėlei savo milžiniškos masės. Apsižvalgęs kiek akis užmato iš savo aukšto posto, atsargiai nulipau žemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manęs nedomina, kad atskridau čia susitikti ne su juo, o su okeanu.

Atsisėdau ant šiurkščios sueižėjusios „žemės” keliolika žingsnių nuo malūnsparnio. Juoda banga sunkiai užšliaužė ant kranto, supliuško, pasidarė visiškai bespalvė ir vėl nusirito, palikdama plonyčius virpančius gleivių siūlelius. Pasislinkau dar žemiau ir ištiesiau ranką prie sekančios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo tąjį fenomeną, kurį žmonės pirmąkart išvydo kone prieš šimtmetį: stabtelėjo, truputį atsitraukė, apglėbė mano ranką, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirštinės paviršiaus ir vidinės sienelės įdubimo, kuris beregint pakeitė konsistenciją, pavirsdamas iš skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. Aš iš lėto pakėliau ranką. Banga, tikriau tariant, jos siauras liežuvėlis, nutįso paskui ją į viršų, apgaubusi mano plaštaką persišviečiančia murzinai žalsva pienele. Aš atsistojau ir iškėliau ranką dar aukščiau; drebutinės substancijos sąsmaukėlė įsitempė it styga, tačiau nepertrūko. Visiškai supliuškusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis šių tyrimų pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas jų. Atrodė tarsi iš okeano būtų išaugusi tąsi gėlė, kurios taurė apglėbė mano pirštus, tapdama tiksliu, tik jų neliečiančiu negatyvu. Aš pasitraukiau atatupstas. Gėlės stiebelis suvirpėjo ir tarsi nenorom grįžo apačion, elastingas, svyruojantis, neryžtingas; banga pakilo, įtraukė jį ir išnyko už kranto ribos. Aš kartojau šį žaidimą, kol vėl, kaip prieš šimtą metų, viena eilinė banga abejingai nuplaukė, tarsi persisotinusi naujų įspūdžių, ir aš žinojau, kad turėčiau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas”. Vėl atsisėdau, bet mane tarytum pakeitė tas teoriškai taip gerai žinomas reiškinys, kurį sukėliau aš pats; teorija negalėjo, nesugebėjo perteikti realaus pergyvenimo.

Šio gyvo padaro atsiradime, augime ir išsivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryškėjo kažkoks, norėčiau pasakyti, atsargus, bet ne baikštus naivumas, kai jis atkakliai skubėjo pažinti, aprėpti naują netikėtai sutiktą formą, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelėj, atsiradus pavojui peržengti ribas, nustatytas kažkokių paslaptingų dėsnių. Kaip baisiai nesiderino šis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskėdamas driekėsi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautęs šio milžino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylėjimo, alsuojančio ritmingu bangavimu. Prislėgtas, apstulbęs žvelgiau į nepasiekiamą, atrodytų, sustingimo būseną ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopulį, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be mažiausių pastangų, be žodžių, nieko negalvodamas, būčiau jam viską atleidęs.

Visą paskutinę savaitę elgiausi taip išmintingai, kad įtarus Snauto žvilgsnis liovėsi galų gale mane persekiojęs. Pažiūrėti buvau ramus, o širdies gilumoj, pats to aiškiai nesuvokdamas, laukiau kažin ko. Ko? Jos grįžimo? Kaip būčiau galėjęs? Kiekvienas mūsų žino, kad jis — materiali būtybė, pavaldi fiziologijos bei fizikos dėsniams ir kad, net sukaupę visas mūsų jausmų jėgas, mes negalime kovoti su tais dėsniais, galime tik jų neapkęsti. Amžinas įsimylėjėlių ir poetų tikėjimas meilės galybe, kuri yra pastovesnė už mirtį, tasai šimtmečiais mus lydintis „finis vitae sed non amoris” (Baigiasi gyvenimas, o ne meilė. (Lot.)) yra melas. Tačiau šis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O būti laiko tėkmę matuojančiu laikrodžiu, kuris tolydžio čia išardomas, čia vėl surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaračius, sulig pirmu jų pajudėjimu ima tiksėti sielvaras ir meilė, žinoti, kad esi repetyras kančios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiška ir todėl dar skaudesnė? Kartoti žmogaus egzistavimą gerai, tačiau kartoti jį taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiotą melodiją, mesdamas į grojančią dėžę vis naujus variokus? Aš nė akimirką netikėjau, kad šį skystą kolosą, kuris šimtams žmonių atnešė mirtį, su kuriuo visa manoji rasė ištisus dešimtmečius veltui stengėsi užmegzti bent kokią abipusio supratimo gijelę, kad jį, kuriam aš tesu tik maža net nejaučiama dulkelė, jaudintų dviejų žmonių tragedija. Tačiau jo veikla buvo nukreipta į kažkokį tikslą. Tiesa, aš net tuo nebuvau tvirtai įsitikinęs. Tačiau pasitraukti — reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi, tik vaizduotės sukurtos galimybės, kuri slypėjo ateityje. Taigi metų metai tarp rakandų, daiktų, kuriuos lietėme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai grįš? Aš neturėjau

vilties. Bet manyje gyveno laukimas, vienintelis dalykas kurį ji man paliko. Kokių išsipildymų, patyčių, kokių kančių aš dar tikėjausi? Nežinau. Bet aš tvirtai tikėjau, kad nepraėjo baisių

stebuklų metas.




Zakopanė, 1959 birželis—1960 birželis.




Stanislavas Lemas

SOLIARIS

Redaktorius V. Čepliejus

Dailininkas R. Tumasonis

Tech. redaktorė L. Sergejeva

Korektorė L. Grebliklenė

Duota rinkti 1978.11.22. Pasirašyta spaudai 1978.IV.5. Leidinio Nr. 9026.

Spaudos popierius Nr. 2, formatas 84X108 /32 — 2,875 pop. 1.—

= 9,7 sp. 1.; 11,1 leid. 1. Tiražas 30000 egz. Užsak. Nr. 498.

Kaina l rb 30 kp

,Vagos” leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50 Spaudė „Vaizdo” spaustuvė, Vilnius, Strazdelio l

70803 — 206 


_7


M 852(10)—78

U (Lenkų) Le — 181